1-800-DAINAD : BLOGAS

Kalendoriui apsivertus nuotaika jaukinasi lietų ir po truputį kyla. Nemažai įtakos tam turėjo gana sėkmingas trečiadienio vizitas Laikinojon (o gaila) sostinėn! „Gvazdikai raudoni“ aplankyti ir apšokti su kaupu. Patiko netgi tikriems vilniečiams.

Be priekaištų vakar „Vasaros terasos“ scenoje gyvą, bet elektrinį laužytą ritmą leido Moon Disco. Sugroti jam pavyko be teisėsaugos trukdžių. Net keista, įprastai čia pareigūnai pasirodo vos šiek tiek, iš pagarbos atlikėjams, padidinus garsą. Kitaip atrodytų, kad muziką barmenai leidžia tik fonui sudaryti, bet gi „Minimal Mondays“ ir kituose terasos renginiuose ji – pagrindiniam vaidmeny!

Melas yra tai, kad praėję laisvadieniai buvo paskutinis vasaros savaitgalis. Vasara yra įdegę blauzdos ir nuogos nugaros, o ne iš bėdos ištraukti džinsai ir nevėdinti (nes nebuvo laiko) šalikai. Vasara yra saulės atokaita 8 vakaro, o ne lietus nuo-iki. Todėl vasara baigėsi jei ne „Satta Outside“, tai maždaug rugpjūčio 22-ą. Atsiprašau.

Liūdna. Be priežasties, o gal dėl to, kad sunkus gyvenimas. Ne fiziškai, kažkaip beprasmiškai. Todėl klausau įnirtingos muzikos ir bandau gaivinti savo nuotaiką tuo, kas nutiko vakar, užvakar bei užužvakar. Nutikimų tikrai buvo!

Na va, vasaros festivalių maratonas uždarytas su trenksmu, kaupu ir džiaugsmu. Nesitikėjau, kad „Satta Outside“ taip paprastai ims ir taps smagiausiu vasaros savaitgaliu, bet tokio titulo festivalis nusipelnė jau pirmąją naktį.

Skrandyje drum‘n‘bass, kepenyse dark psy trance, galvoje – happy hardcore. Tai smagumo buvo klasės ekskursija į festivalį „Audioriver“, pirmadienį pavirtusi tagų atakomis socialiniuose nuotraukų baseinuose.

Ir vėl laikas šoka ratais, eina kvadratais ir aplenkia pats save. Vos prasidėjo anas savaitgalis, jau baigiasi ir visa savaitė – oficialiai, nes ryt ryte sėdam į reivobusą ir važiuojam į reivofestą. Apie „Audioriver“ papasakosiu kažkada kitą savaitę, kai mane grįžusią pasivys ir mano galva.

liNukas ieškojo Bičiulio valandos surinkėjo „Neringa FM“ vakarui, aš atsiliepiau, pakvietė, surinkau. Tai buvo vakar, net pati nepaklausiau, bet internetas reikalą šiek tiek pasaugos.

„Nelegalus gyvenimas: 80-asis Vusterio gatvės numeris ir Soho evoliucija“ („Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho“).

Įvyko, galbūt net pavyko. Sunku dar objektyviai ir blaiviai vertinti tai, kas atsitiko savaitgalį „Toliejoje“, bet „Spartakiada“ tikrai buvo smagi. Nuo – iki.

Penktadienį pusę dešimtos prie improvizuotų vartų į Kauno Jachtklubą jau vinguriavo eilė. Vyko automobilių kamščiai, žmonės į „SupaDevynias“, o iš tiesų A. Mamontovo koncertą, nešėsi gardėsių maišelius.

Karštis manęs nevargina. Man patinka. Taip pat, kaip ir šaltis – oras netrukdo nei gerai, nei blogai jaustis, nei daryti tai, ką darai. Bet pavargau nuo to darymo.

Trisdešimt su kaupu karščio, du klubai, vienerios rungtynės, Beck‘s ir laimingi žmonės. Trijų parų Berlyne niekada nepakanka, todėl viso labo valanda su trupučiu skrydžio yra nuostabu.

Visiškai. Kaip atsitiko, kad jau liepos 1-oji? Žinoma, nesiskundžiu, nes tai reiškia, kad ryt tokiu metu jau delnais liesiu įkaitusį Kreuzbergo grindinį. Berlynas ilgajam savaitgaliui šiuo metu man atrodo protingesnis sprendimas, nei keturios „Tundros“ beprotybės paros. O jei pirmadienį dar ekspreso būdu nusigausiu ir į Palangą pašokti su Mark Knight, bus išvis super. Bet iki to dar reikia pagyventi.

Kaip ir buvo žadėta, vakar lankiau aout6 ir jo „Blue Velvet“ vienoje iš naujų šios vasaros terasų. „Chaplin“ man ir patinka praktiškai labiausiai – ten kažkaip kompaktiška ir gražu. Tik porcijų dydžiai kartais gąsdina, na, bet mano tikslas buvo ne virtuvę kritikuot, o grotuvus užgult.

Briuselis per 40 valandų – i can haz it. Ne viską, bet daug pamatyti įmanoma ir tarp dviejų klaikiai nepatogių „Ryanair“ reisų ketvirtadienį ir šeštadienį.

Naujas posūkis nuo didžėjų vardų ir vakarėlių ciklų mirgančioje, bet iš tiesų pastaruoju metu apytuštėje Vilniaus scenoje. Reklamuojami tie, kurie vakarėlyje negros!

Nusisupta. Dvi paros beprotybės, nereikia net „Tundros“. Užsakytas oras, surinkti laimingiausi žmonės ir sustatyti kiečiausi artistai. Tik va kelią pamiršo nutiesti organizatoriai, bet gal kitąmet..?

Naujas trendas Lietuvos klimate – tropinės liūtys. Man labai patinka. Nes karšta, bet gaivu, o lietus žmones visada suartina. Ar po skėčiais, ar balose – vakar Vasaros terasoje galiojo abu variantai.

Šiemet, kas, beje, iki šiol skamba kaip miražas, jau buvom sulaukę tiesioginių skrydžių į mano numyluotąją Ibizą. Ir kainos buvo tokios padorios, kad kirbėjo noras iškasti iš po žemių septynias laisvas dienas ir šokti, šokti, šokti.

Savaitgalio headlineriu skelbiu saulę. Dvi ištisos dienos po ja ar su ja, ir netgi atitinkama dalis nakties programos. Tik vienos, bet labai kupinos.

Žaibams skrodžiant dangų vairuodama jaučiausi kaip diskotekoje. Ir stroboskopai, ir Joris Voorno miksas – labai šviežias ir skirtas Ibizai, kurią mačiau pernai ir kur labai noriu grįžti kuo greičiau (kodėl, papasakosiu kažkada kitą kartą), ir į kurią last minute užsimanė mano... mama.

Drąsu yra nubraukti savo, kaip kūrėjo ir menininko, ambicijas ir nuspręsti verčiau padėti jas ugdyti ir įgyvendinti kitiems. John Hatfield, dirbantis Niujorko muziejuje New Museum (arba tiesiog šiuolaikinio meno muziejuje), pasielgė būtent taip. Anot jo, šis virsmas buvo natūralus.

„Kaimynų nėra“ visgi pasivertė į „kaimynų truputį yra“. „Chaplin“ terasa, vakar taip ir neprikvietusi pilno kiemo į atidarymą, veiksmą beveik iki nulio turėjo nutildyt dar prieš pirmą nakties. Vadinasi, tiesiai per vidurį Monikos Liu pasirodymo, kurių ir šiaip negausu.

Omni.lt laikai ėjo ir praėjo. Tai buvo trumpas, bet ryškiai ir su visam mano asmenybę pakreipęs periodas. Visos tekstinės sėmkos dingo kartu su puslapio virtimu į Balsą.lt, bet vieną vakarą pernai ėmiau ir išgūglinau vieną iš tekstų. Tada dar vieną, dar, ir galiausiai turėjau prisikopijavusi 200 puslapių wordo.

Kažkaip tik šiandien suvokiau, kad vasarą taip ir nepamatysiu jokios didelės arba aštrios grupės koncerto.

Atrodo, pirmą kartą šiemet, neskaitant improvizuoto ping pong gigo Klaipėdos „Tappo D‘Oro“ sausio 1-ąją, teko išsitraukti CD keisą. „Vasaros terasa“, sekmadienis, skamba gerai, neskaitant audros.

Sakiau ir padariau – nepatiko „Sraunus“, bet labai laukiau naujo Messiah veiksmo – Poetry Slam. Nes Lietuvoje dar nebuvo, o reikia.

Mėgstu iniciatyvius žmones, mėgstu tokius kūrėjus, kurie neslepia savo darbo po pogrindine betono skraiste, kad, neduokdie, neišpopuliarėtų. Jei turi talentą, dalintis juo reikia, nes taip visiems gražiau. Bet ribos, po galais, turi būti.

Fluxus ministerijoje vyko vieno vakaro paroda Sraunus - n fotografų, n darbų, Ryklio muzika ir Paul Paper idėja.