http://www.opiumclub.lt
Trys gimtadieniai ir dar šis tas
Ir dangaus kūnai, ir kalendoriaus įrašai rodė, kad išeiginės bus kaip niekad šventiškos. Trys gimtadienio puotos, vienas gimimas, vienas festivalis ir kiti verti antspaudo ant vidinės riešo pusės dalykai. Patiko man labai mažai kas, bet privalau visa tai nurašyti mentalinei savijautai. Nes žmonės aplink buvo laimingi ir patenkinti.
„Opus 3” gimtadienis šiemet paremtas išskirtinai gyva muzika su ne itin reikalingais stočiai artimų didžėjų intarpais. Nesuprantu to kritikų palaikomo roko, nors „Artrace“ kontrabosas atrodė palankiai, o Alina Orlova yra gerai bet kuriuo metų laiku. Kaip sakė vienas per tamsiame, kaip gimtadieniui, „Lofte“ sutiktas draugas – dabar jis ir „Proper Heat“ vadybininkas – turbūt jau suaugom tiek, kad nesigėdintume to pripažinti. Suaugusių buvo ir daugiau, jie buvo apsirengę taip, kad derėtų prie tamsaus interjero, ir stoviniavo dažniausiai poromis. Nelabai gimtadienis, nors ir visi penkeri, tad būtų galima užsukti fiestą iki mėnulio. Bet gal svarbiausia – muzika, o visa kita – tik nereikalinga forma?
„Sattos“ penkmetis gi pasirodė daug širdingesnis. Nuo birželio atostogavusio baro atmosfera, ką jau kalbėti apie interjerą (kaip sakė vienas ryte čia apsilankęs aktyvistas, „Kiek pamenu, buvo geltonos sienos“) nė trupučio nepasikeitė. Noruišis, nors ir pasipuošęs šventiniais marškiniais su palmėmis, funk suko vis toks pats susirūpinęs ir rūstokas, eilė prie baro panašėjo į minią prie dar vienos scenos, o ta prie įėjimo – į troleibusą. Už baro, beje, darbavosi ne tik pasiilgtieji barmenai, bet ir vaizdo meistras Vytukas. Smagus priedas prie ir taip kalbų bei nuotykių nestokojančio vakaro. Merginų tualetuose – taip pat viskas įprastai sattiškai. Į kabiną po dvi, tada apsiverkiam. Kitoje kabinoje – markerinė „Twodicks“ reklama. Vyrukai tinkamai pasirinko tikslinę auditoriją.
Toliau – Balkanai. Gerai, kai gali sutaupyti tūkstantį kitą ir Serbijos dūdų festivalio nuotaiką sučiupti tiesiog Pilies gatvėje. Bet šis „Baltic Balkan Bang“ nebuvo toks jau aštrus, bent jau man besilankant. Viršuje, kuris ir jaukesnis, ir patogesnis būti – gal tik ne piruetus sukti – cumbia ir šiai artimo greičio ritmus dėliojo kauniečiai (konkrečiai - juoda sutana apsitaisęs Marius Banga). Rūsyje gi degtine laistėsi visiškai pilna „Baltic Balkan“ sudėtis šventiniais kostiumais, o į kompiuterį įlindęs garsiakalbius valdė sanktpeterburgietis Pontell. Arba telavivietis, kaip patogiau. Kaip bebūtų, pasiutpolkiškai šokdino jis tik gerą tuziną entuziastų (su liaudies poetu Shidlu priešakyje), deja, eilinį kartą ir taip nedideliam „Gorky“ rūsiui tiek buvo per mažai.
„Opium“. Paslaptis atskleista. Savo Darbos už pulto kiek po pirmos baiginėjo vis labiau ir didžėjus, ne tik prodiuseris, Mario Basanov (manau, tai ir kūrybai studijoje tik į naudą), o mojuodamas plokštelėmis eilės sulaukti nekantravo šviesaus veido savininkas svečias iš Berlyno. DJ Clé! Taip iki vakarėlio manė ir kolegos iš „Suru.lt“, ir Loranas, ir aš, nes užuomina apie „Märtini Brös“ buvo daugiau nei akivaizdi. Išties puikus, švarus, estetiškas ir solidus pasirinkimas tikram house mylėtojui.
Ne žvaigždė, bet toli gražu ne naujokas, už pulto besijaučiantis taip užtikrintai, kad vienu metu ir miksuoja, ir šoka, ir leidžia dūmus, ir šypsosi, ir rūko elektroninę cigaretę. Vidis minėjo, kad pozityvumu jį svečias užkrėtė vos iššokęs iš lėktuvo. „Seni! Visada norėjau į Lietuvą! Čia tai geras!”. Ir, turint omenyje, kad absoliučią daugumą savo gyvenimo diskotekų DJ Clé atlaikė gimtojoje šalyje, tikiu, kad nemelavo. O žmonės – labiau jauna giraitė, nei tankus miškas – cypė. Iš dalies užvedami tų kelių didžiausių entuziastų, iš dalies nuoširdžiai, nes gilus ir be nesąmonių house paprastai smogia ten, kur iš tiesų ir reikia, o ne į paviršinius jausmų sugertukų sluoksnius.
Penktadieniui pakako – dar palingavau pagal visada smagius Billy Kristal & Kill My Disco („O, čia gi šitie prikolistai“, - rėkė iš „Šok Rok“ ištrūkusi pažįstama), o šiuos labiau apytuščiame, nei apypilniame „Briusly“ bekeičiant naujutėle „Staar Wars“ plokštele mojavusiam (toks gi ir buvo renginio tikslas) Loranui išvykau ilsėtis. Šeštadienis juk žadėjo būti didis.
Tvarkaraščio nelankstumo dėka nepakliuvau į įdomiosios-šiuolaikinės-akademinės muzikos festivalio „Gaida“ atidarymą – įprastai tie koncertai Kongresų rūmuose man labai patinka. Bet, atrodo, daug daugiau išlošiau pasirinkusi triskart brangesnį ir tuo pačiu labiau kamerinį renginį „Menų spaustuvėje“. Juoda poros šimtų vietų salė užpildyta iki ausų – tai yra, nusėsti ir laiptai. Scenoje tuo tarpu aštuoni kontrabosai, kukliai laukiantys savo šeimininkų. Italai vėluoja, koncertas prasideda kaip visada kiek ironiškai – vakaro vedėja iškiliu tonu pristato kolektyvą ir programą. Iš rašto.
„Ludus Gravis“ – dar visai jaunas, pernai debiutavęs ansamblis, kurį subūrė kontraboso profesionalas ir kompozitorius Stefano Scodanibbio. Išgirdom ir vieną jo kūrinių, greta nuolat „Gaidoje“ išsamiai pristatomų John Cage ir Arvo Pärto darbų, tiesa, man daug artimesnė ir įspūdingesnė pasirodė lietuviška premjera. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė gyvena Londone, bet po pirmosios koncerto dalies ovacijų už daugiaplanį „Orion Arm“ susirinkti į sceną pas italus įžengė.
Labai gerai, kad užteko laiko pertraukai, nes tai, ką aštuoni kontraboso meistrai, kiekvienas – asmenybė, kiekvienas instrumentą suvokiantis ir valdantis kitaip – leido sau interpretuodami tam ir skirtą amerikiečio Terry Riley „In C“, beje, dėl ansamblio sudėties logiškai tapusį „In D“, reikalavo švarių ausų ir sąmonės. Su pikais ir atoslūgiais bei aukso kalnų verta finišo tiesiąja. Uch!
Taip pabuvusi su muzika ir savimi į „Soul Box“ atskuodžiau daugiau nei įkvėpta. Matyt, dėl to šįkart groti sekėsi ne taip ir prastai, nors ir džiaugiausi, kad tenka tai daryti pradžioje, kai kritikai dar geria arbatą preparčiuose. Iškart po manęs stiklinėje (o kaip kitaip pavadinsi nuo menkiausio boso prisilietimo barškančius salės langus?) stojęs Simao ir Intakz duetas garage ir dubstep vandenyse jautėsi labai užtikrintai, tam įtakos neabejotinai turėjo išvakarėse Šiauliuose nors ir tuštokame renginyje, bet visgi įvykęs drum’n’bass tandemas.
„Mix Subo“ gimtadienio programa iš tikrųjų buvo gerai pažįstama, ir tai šventės atveju buvo didelis pliusas. Tiesa, pirmieji tamsiosios salės riteriai tarpusavyje veiksmų plano nesuderino ir renginyje laiku nepasirodė, bet šokius gelbėjo „Love In Slow Motion“. Šiltai ir „pradedančiai“, kaip ir dera tokiu paros metu. Vidis gi į šventę atėjo dar neatsibudęs po „Best Kept Secret“, bet vidurnaktį, kai stojo darbuotis, atrodė jau daug linksmiau. Ir davė, smogė, kirto, kėlė, žodžiu, visiškai puiki gimtadieninė dovana su užtektinai solidžių hitų.
Tuomet – ramentais kelią į žvaigždes skynęsis Nostra ir jo „partizaninis“ draugas Gvidas, kuriuos iškeičiau į „Mondayjazz“ beprotybes arčiau baro. Šitie tai nenormalūs! Dviejų purvinų ir šlapių gatvinių kūrinių per minutę greičiu suko ne tik kojas ir rankas, bet galvas ir šalikus susispietusiam gerbėjų būriui, savo galūnių, be abejo, nevaldė ir patys. Estafetę nepasimetęs perėmė kauniškis Pakas, dar valandą laužęs jau kiek įprastesne breaks tema. Kiek aukščiau minėti „prikolistai“ gi gal užšventė kiek per daug, nes šeštadienio setas tikrai nebuvo geriausias jų karjeroje. Bet tortas taiso bet kokius reikalus, ar ne?
Žodžiu, gimtadienis su visais atributais. Buvo ir šiek tiek dovanų (golfo kamuoliukas iki šiol mano palto kišenėje), ir sveikinimų (su debiutu, nesupratau, kame?), bučinių (o kada jų nebūna), draugų už pulto ir šokių aikštelėje, gero garso abiejose erdvėse, torto ir šampano. Arba jo pakaitalų. Visko buvo. Tikiuosi, kad daugeliui to ir pakako per akis. Daug gero girdėjau apie rytinį Split Pulse setą!
Sako, kalendorinių žymių proga imi ir susimąstai apie prasmę, reikalingumą, ateitį ir kitus dalykus. Nors „Mix Subas“ ir ne mano nuosavybė, taigi ir gimtadienio neturėčiau sureikšminti, bet man šeštadienį buvo labiau liūdna, nei šventiška. Praeis. Gal net ateinantį savaitgalį. Jo planas mezgasi čia.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS