http://shop.silencefamily.com
Sascha Kösch (DJ Bleed): „Lengva pražiopsoti dalykus, kurių niekas neatsiuntė, bet dėl laiko stokos pats įrašų parduotuvėje neaptikai. Patinkančios muzikos vis tiek reikia ieškoti, ir ieškoti sunkiai, bet kokiais būdais“
Artėja antroji ciklo „IN->“ serija. Kaune ir Vilniuje šįkart vėl turėsime svečią iš Berlyno, miesto, apie kurį kalbėta jau šimtąkart, lankytasi gal kiek mažiau, bet negalvoti apie jį lyg ir neįmanoma. Sascha Kösch nėra „tikras“ berlynietis, gimė jis Kelne (sutapimas – ten dabar gyvena „IN->“ idėjininkas Mantas T.), bet Vokietijos sostinėje savas yra apie pora dešimtmečių. Ir nesumeluosiu bei nepagražinsiu sakydama, kad prie šiandieninio Berlyno muzikinio bei klubinio žemėlapio jis prisidėjęs daugiau nei eilinis pilietis. Nes kultūrą ne tik vartoja, bet ir apie ją kalba bei prisideda prie kūrimo. Sascha Kösch, arba DJ Bleed, jau keturiolika metų yra žurnalo „De:Bug“ redaktorius. Žurnalo, kuris savo nuotaika ir idėjomis atitinka tą mano galvoje susikurtą Berlyno kaip neįpareigojančio, bet daug duodančio miesto paveikslą. Todėl daugelis interviu klausimų yra būtent apie tai.
Tu senas vilkas, vadinasi, elektroninė muzika aplink tave – jau tikrai seniai. Kada ir kaip tai atsitiko?
Devintojo dešimtmečio pabaigoje. Su draugu, pasivadinusiu Triple R, Kelno sandėliuose organizuodavom vakarėlius. Svajojom apie kažką naujo, tai, ko nėgalėdavom rasti miesto klubuose. Gyvenom Kelne, bet labai norėdavom atsidurti Mančesteryje, Detroite ar kur nors kitur ne namuose. Ir mums pavyko.
Kas prisiminimuose šiandien verčia šypsotis? O kuo didžiuojiesi?
Labai daug kas dabar kelia juoką. Pavyzdžiui, idėja, kuria smarkiai tikėjau – „De:Bug“ iš žurnalo paversti dienraščiu. Turbūt ji juokingiausia. O didžiuojuosi būdamas tokiu didžėjumi, koks pats sau patinku. Tiesa, dabar naują miksą įrašau tik kartą per savaitę (juos galite rasti čia), o labiau norėčiau tai daryti kasdien. Stengiuosi.
Kaip 1997-aisiais pradėjot leisti „De:Bug“? Ar tada jau turėjai rašymo patirties?
Taip, iki „De:Bug“ rašiau žurnalams „Spex“ ir „Frontpage“, taip pat keletui kitų trumpai gyvavusių leidinių – „Houseattack“ ir panašiai. „Frontpage“ redakcijoje turėjom tokią tuometine situacija ir nesąmonėmis, vykstančiomis visuose frontuose, pasipiktinusių komandą. Kai žurnalas bankrutavo, leisti kažką savo pasirodė logiškas žingsnis. Taip galėjom daryti tai, kas mums patiems iš tiesų atrodė svarbu.
Kodėl Vokietijai reikėjo tokio leidinio?
Vokiečiai iš esmės nenori savo mąstymu eiti į priekį, o technologiją suvokia kaip pinigų darymo mašiną, o ne būdą ieškoti naujų bendravimo ir gyvenimo drauge kelių. Mums pradedant kurti savo žurnalą jų rinka buvo labai specializuota. Jei jau muzikos žurnalas, tai rašo apie muziką ir nieką kito. O mes norėjome kalbėti apie muzikos ir technologijos ateitį apskritai.
Kaip per keliolika metų pirminės idėjos pasikeitė?
Pradėjom kaip laikraštis. Iš esmės todėl, kad iš tiesų norėjom, jog žmonės skaitytų ir priimtų rašomus dalykus rimtai, o ne verstų sau spalvotus puslapius ir galvotų „Va čia tai gyvenimas, noriu būti jo dalimi“. Pagrindinės idėjos ir temos „De:Bug“ nepasikeitė ir šiandien, tam ir dirbame. Tiesa, dėl finansinių priežasčių iš laikraščio visgi turėjome virsti labiau klasikiniu žurnalu.
Kas šiandien „De:Bug“ komandoje?
Nė vienas iš mūsų neturi žurnalistinio išsilavinimo ir iki atėjimo į komandą neturėjo tokios patirties. Mūsų niekas nemokė, kaip reikia rašyti. Ir visi mes turim savo gyvenimus, gana skirtingus, taip buvo visada. Dalis mūsų didžėjai, dalis rengia gyvus pasirodymus. Kiti turi leidyklas, leidžia knygas, dėsto universitetuose, programuoja, kuria dizainą. Mes „nerdai“, bet nesame tai, ką Vokietijoje vadina „Fachidioten“ (užsistagnavę vienos srities žinovai ir ekspertai – D. D. past.).
Ar rašymas apie elektroninės muzikos kultūrą – pelningas verslas?
Ne, visiškai ne. Pakanka susimokėti nuomai.
O ar muzikos žurnalistika skiriasi nuo kitų šios profesijos formų?
Aš savęs muzikos žurnalistu niekada nelaikiau. Todėl lyg ir sunku būtų atsakyti. Na, bet kalbant bendrai manau, kad jei gali apie kažką parašyti suprantama kalba, tai yra kultūrinis fenomenas, muzika – taip pat, taigi taisyklės nesikeičia. Kai kurie žurnalai susikuria skirtingus standartus muzikai ir politikai, bet turbūt todėl tie, kurie rašo apie abu dalykus, kažkurį vieną tikrai nuskriaudžia.
Turbūt kaip didžėjus turi privalumą, nes būdamas „De:Bug“ redaktoriumi gauni daug nemokamos muzikos?
Taigi, jei daug muzikos atlikėjai tiesiog atsiunčia, ir ji grojama, situacija tiesiog nuostabi. Visgi reikia labai labai daug laiko norint visas tas naujienas perklausyti. Lengva pražiopsoti dalykus, kurių niekas neatsiuntė, bet dėl laiko stokos pats įrašų parduotuvėje neaptikai. Galų gale patinkančios muzikos vis tiek reikia ieškoti, ir ieškoti sunkiai, bet kokiais būdais.
O kaip dažniausiai ieškai tu?
Anksčiau dažnai eidavau į porą įrašų parduotuvių. Porą kartų per savaitę – kai ateidavo naujos siuntos. Bet dabar užsuku tik į vieną, ir tikrai retokai. Beveik viską peržiūriu internetu, dažniausiai – „Soundcloud“, nes labai nervina ta nežmoniškai prasta iškarpų, kurias susideda interneto parduotuvės, kokybė.
Beje, kodėl vadiniesi „Bleed“? Skamba skaudžiai!
Galėjau scenoje vadintis ir Sascha, bet tada britas DJ Sasha jau buvo gana žinomas. Visgi didžėjaus vardo kuo toliau, tuo labiau reikėjo. O tuomet mėgstamiausia mano muzika buvo bleep, bet buvau tikras, kad anksčiau ar vėliau tai pasikeis. Skrajutes reivams tuomet gamindavom rankiniu būdu, žirklėmis ir klijais. Taigi „p“ iš „bleep“ kažkaip apsivertė į „d“, ir tapau „bleed“. Galima sakyti, atsitiktiniu būdu.
„Anais laikais“ esi įrašęs kūrinį „In Bed With Marusha“. Kaip čia dabar suprasti?
Juokas. Gana kvailas, bet juokelis. Taip pat interpretavau „In Bed With Madonna“. Tuo metu buvau pasinėręs į drum‘n‘bass. Ir visiškai užknistas reivo kultūros sukomerciškėjimu, kurį patyriau jau minėtoje „Frontpage“ redakcijoje. Trance buvo mūsų priešas, taigi jaučiausi privaląs įrašyti kūrinį, šį stilių pajuokiantį, bet panaudoti tam tuos pačius principus. „In Bed With Marusha“ tapo pakankamai populiariu – iš jo pelno sugebėjau įsigyti pirmąjį savo semplerį.
Pernai vasarą mačiau tave grojantį Berlyno Mauerparke. Buvo saulėta diena, rinkomės žiūrėti futbolo. Ir tikrai patiko tavo muzika! Ar dažnai groji tokius dieninius atviro oro setus?
Mėgstu groti ir dieną, ir naktį – laikas man nesvarbus. Tiesą pasakius, ne pats šviesaus paros meto aspektas patinka, bet faktas, kad galima groti lauke. Kai neriboja sienos, muzika tiesiog skamba geriau.
O jei jau tenka būti apsuptam sienų, kurie Berlyno klubai tau patinka labiausiai?
Turbūt mėgstamiausių neturiu. Kas patinka, tai geros garso sistemos ir geri monitoriai. Šiuo aspektu „Berghain“ tikrai puiki vieta. Bet ir mažesnės vietos, kaip „Club der Visionäre“, gali būti geros, nes čia garso sistemą ir sudaro monitoriai. Apskritai Berlyne klubai atsidarinėja kiekvieną savaitę, pasirinkimo yra į valias. Ir jei reikalus juose tvarko žmonės, kurie tau patinka, viskas vyksta tikrai šauniai. Pavyzdžiui, kaip mūsų bendra pažįstama lietuvaitė Erika su draugais ir naujasis jų kūrinys „Panke“ (čia įsivėlęs ir neseniai į Berlyną išsikraustęs DJ Genys – D. D. past.)
Kur Berlyne gyveni? Kokie tavo pasirinktos vietos privalumai?
Gyvenu Wedding, ir man ten patinka viskas. Rajonas labai maišytas, čia gyvena daug turkų, stipri afrikiečių bendruomenė. Netrūksta ir arabų, lenkų bei Azijos atstovų. Netoli mano namų yra tikras korėjietiškas karaoke baras. Ir nieko madingo tame nėra. Wedding tikresnis ir metropoliškesnis nei daugelis Berlyno vietų. Ar minėjau, kad ir pigesnis?
---
Šeštadienį, kovo 5-ąją, prieš „IN->“ sesiją klube „Opium“ vyks ir mažas kūrybinis pasisėdėjimas. Praėjusį kartą techninėmis detalėmis dalinosi Dirk Leyers, Sascha gi daugiau kalbės apie žurnalistiką ir jos prasmę elektroninėje muzikoje. Tad jei klausimų dar turite, wilkommen. O kas skambės naktinėje dalyje, prognozuoti nelengva, bet turėtų būti giloka ir atrinkta su meile.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS