1-800-DAINAD : YRA

Iš tiesų apmaudu, kad „Baltijos elektronikos“ programa šiemet jau pilnut pilnutėlė – diskusija apie žvėrį vardu ACTA ir suinteresuotų grupių susitikimas akis akin būtų labai savalaikiai ir reikšmingi dalykai. Tiek kūrėjams, tiek vartotojams. Na, bet komentarų ir diskusijų šia tema – ant kiekvieno kampo. Ypač protestuojančių.

Šioms Kalėdoms nerimastingasis „Love In Slow Motion“ kolektyvas ne tik kviečia į „Löve Club“ šokius, kurių metų ilsisi „Soul Box“ iškaba, bet ir draugams dovanoja pirmąjį to paties pavadinimo leidyklos singlą. Tai – St. Stereo ir vokalistės Justės Starinskaitės „Make Me Colorful“.

„Gravity“ sukanka dešimt. Kam, vardui, vietai, klubui, istorijai? Nebuvau 2001-ųjų gruodį atidaryme – ką tik iš Kauno persikrausčiusiai pirmakursei tuomet tokios galimybės buvo neprieinamos. Bet po kokio mėnesio, sustiprinusi naujų pažįstamų ratą, jau pirmąkart žvalgiausi po akinamo baltumo interjerą ir akimis valgiau baro turinį. Buvo wow.

Visaip būna, netgi taip, kad atsakymai į anketos klausimus pasiekia tą dieną, kai artistas jau turi groti Vilniuje. O prie kompiuterio prisikasiau tik dabar. Kutmah ėmė ir neatvyko, apie tai tiksliau nežinau (sako, susirgo), bet yra pakankamai įdomus personažas, kad jo anketa neliktų nepaviešinta, ar ne?

Ar pastebėjote, kad „Delfi“ išjungė rubriką „Miesto ritmai“? Verkia giminės ir artimieji, juk jau bendrine fraze buvo tapęs pasakymas „parašom pranešimą delfiui“. Ne spaudai, būtent delfiui. Ir iš tiesų – pastaruoju metu pranešimų apie vakarėlius tikrai kiek sumažėjo. Vakarėlių – tikrai ne.

Ilgi bei šviesūs vakarai džiugina labiau, nei pramiegoti rytai (nors tai tikrai labai blogai), ir vis stiprina atplūstančio karšto oro nuojautą. Ausines, po to – ir CD grotuvą šiandien pasiekė ir labai karštas braziliškai tropiškas Ophex darbas „Gringo de Janeiro“. Valio!

Kasmet dvi savaites savo pavasario skiriu kino terapijai. Joms pasibaigus mieste dažniausiai tvyro tikra šiluma ir šviečia tikra saulė – geras būdas prastumti paskutines žiemos godas! Žodžiu, šiemet „Kino pavasario“ programą susidėliojau jau prieš kurį laiką, bet vakar netikėtai sau pačiai, prireikus pailsėti nuo aplinkos, nuėjau į vieną neplanuotą filmą. Ir labai dėl to džiaugiuosi.

Liko vos pora su Rolando Jarušausko pagalba organizuojamų vakarų „Opium“, tuo pačiu metu visko matęs diskotekų vilkas pradeda karjerą „Gorky“. „Gorky Bar“ arba „Gorky Club“ – abu variantai teisingi, o naktiniame žemėlapyje bandantys susigaudyti, jei to nepadarė per pastaruosius metus, turėtų ieškoti Pilies gatvės. Čia palyginus neseniai veikė „Double Coffee“, dar anksčiau – „Gero viskio baras“. Ir ko ko, bet diskotekų, čia tikrai būta.

Atsidariusi „Google Analytics“ ir pažvelgusi į nieko gera nebylojančius skaičius nusprendžiau giliau pakapstyti. Taigi įdomiausios iš kelių šimtų raktinių frazių, kurios teisybės internete ieškančius skaitytojus atvedė pas mane.

Neabejotinai nerimo ir minčių apie įdomumą bei nusibodimą į gyvenimą man įnešė artėjanti sukaktis. 27-ri – ne juokas. Kažkada paauglystėje perskaičiusi apie „Club 27“ galvoje šį amžių įprasminau kaip labai pavojingą ir reikšmingą. Kaip viskas bus, sužinosiu netrukus. Maždaug po metų, jei liksiu gyva.

Be priekaištų vakar „Vasaros terasos“ scenoje gyvą, bet elektrinį laužytą ritmą leido Moon Disco. Sugroti jam pavyko be teisėsaugos trukdžių. Net keista, įprastai čia pareigūnai pasirodo vos šiek tiek, iš pagarbos atlikėjams, padidinus garsą. Kitaip atrodytų, kad muziką barmenai leidžia tik fonui sudaryti, bet gi „Minimal Mondays“ ir kituose terasos renginiuose ji – pagrindiniam vaidmeny!

liNukas ieškojo Bičiulio valandos surinkėjo „Neringa FM“ vakarui, aš atsiliepiau, pakvietė, surinkau. Tai buvo vakar, net pati nepaklausiau, bet internetas reikalą šiek tiek pasaugos.

„Nelegalus gyvenimas: 80-asis Vusterio gatvės numeris ir Soho evoliucija“ („Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of Soho“).

Šiemet, kas, beje, iki šiol skamba kaip miražas, jau buvom sulaukę tiesioginių skrydžių į mano numyluotąją Ibizą. Ir kainos buvo tokios padorios, kad kirbėjo noras iškasti iš po žemių septynias laisvas dienas ir šokti, šokti, šokti.

Žaibams skrodžiant dangų vairuodama jaučiausi kaip diskotekoje. Ir stroboskopai, ir Joris Voorno miksas – labai šviežias ir skirtas Ibizai, kurią mačiau pernai ir kur labai noriu grįžti kuo greičiau (kodėl, papasakosiu kažkada kitą kartą), ir į kurią last minute užsimanė mano... mama.

Omni.lt laikai ėjo ir praėjo. Tai buvo trumpas, bet ryškiai ir su visam mano asmenybę pakreipęs periodas. Visos tekstinės sėmkos dingo kartu su puslapio virtimu į Balsą.lt, bet vieną vakarą pernai ėmiau ir išgūglinau vieną iš tekstų. Tada dar vieną, dar, ir galiausiai turėjau prisikopijavusi 200 puslapių wordo.

Mėgstu iniciatyvius žmones, mėgstu tokius kūrėjus, kurie neslepia savo darbo po pogrindine betono skraiste, kad, neduokdie, neišpopuliarėtų. Jei turi talentą, dalintis juo reikia, nes taip visiems gražiau. Bet ribos, po galais, turi būti.