https://www.facebook.com/events/342697282565290/?fref=ts
DJMAG: Labai labai jauni Benua ir Andrius Allien
Aptarę „Happyendless“ grupės reikalus, kalbėjomės apie didžėjavimą – su tuo pačiu Andriumi Alien ir jo „partner in crime“ Benu, skrajutėse ir diskotekose šaukiamu Benua. Po šio puslapio išmanysi praktiškai visą investicinio koncerno „Happyendless“ istroriją!
Benas: Pradėjau groti nuo 1996-ųjų, vesdavau diskotekas mokykloje ir panašiai…Bet jau septinti metai sukam įrašus kartu. Pradėjom 2002-ųjų kovo 22-ą.
Andrius: Taip, puikiai pamenu - duetą „įkalėm“ per Beno ir pb8 gimtadienį – tuomet grojau ritmo mašina, o jis leido techno iš plokštelių. Technikos bibliotekoje!
Po to, praėjus vasarai, Benas grįžo iš Amerikos, o aš per tuos kelis mėnesius išprotėjau nuo „Soulseek“ ir būtinai turėjau visus atradimus parodyti kitiems. Taigi susitikom, tą patį vakarą nusprendėm, kad perkam aparatūrą ir darom!
Benas: Andrius labai norėjo išmokti groti ir, turiu pasakyti, viskas įvyko tikrai greitai!
Andrius: Davė du patefonus, plokštelių ir liepė groti – toks ir mokslas… Taip ir turėtų būti. Groji įrašus, kuriuos tuo metu nori pagroti, ir viskas.
Benas: Groji ne tik dėl to, kad turi populiarios muzikos ir ji tau po diskotekos padės parsiversti tris merginas. Aš – už inteligentiškumą muzikoje, Andrius labiau už „baudas“, cha cha! Ir tai gerai – vienas kitą papildom ir užpildom.

Andriau, tai buvai muzikos vagis?
Andrius: Manau, kiekvienas pradedantis posovietiniame laikotarpyje buvo vagis. Anksčiau visa muzika buvo plokštelėse – užsisakinėdavau jas, bet vėliau tai nebeteko prasmės. Ypač kai vesdavom radijo laidą – kol plokštelės atkeliaudavo iki Lietuvos, naujienos pavėluodavo. Juk Lietuvoje nebuvo ir nėra normalios įrašų parduotuvės!
Benas: Aš pradėjau nuo plokštelių, net policijoje dėl to teko pabuvoti… Buvo tokie padirbtų kortelių laikai, buvo. Mokyklos diskotekų laikais visa tai vykdavo, ne tik plokštelių, bet ir ir technikos atsirasdavo „įdomiu būdu“. Bet viskas baigėsi gerai – prisiekiau gyvenime to nebedaryti, dirbti, prakaituoti, kraujuoti, bet nebevogti.
Ką tuo metu veikė gyva „Happyendless“ versija?
Benas: Kadangi palaikėm vardą, idėja visiškai nenunyko.
Andrius: Nors tuo metu buvom visiškai nusivylę gyvos muzikos rinka Lietuvoje, leidybinėmis kompanijomis, kurios teigė, kad „jūsų muzikai per anksti“, taigi darbai stovėjo vietoje.
Vienu turbūt daugiau nieko neveikėt, tik „apšildydavot“ ir „nugesindavot“ didžius užsienio didžėjus, grodavusius Lietuvoje…
Andrius: Tuomet buvom ant panašios bangos, kaip dabar „Metal on Metal“ – tai natūralus ciklas.
Benas: Ir buvo labai smagu! Susipažinom su daugybe įdomių žmonių, pasirodydavom prieš ar po jų, leisdavom drauge laiką – aišku, ne su visais, bet su kai kuriais šilti santykiai išliko iki dabar. Žmonės sakydavo, kad kartais ir geriau už žvaigždes pagrodavom! Atsimenu ir patį blogiausią „apšildymą“ – pagrojom smarkiau už svečią iš „Pastic Fantastic“, po to gavom velnių, kad pasirodėm neprofesionaliai, cha cha.
O kur iš „Happyendless“ dingo Marius Šmitas?
Andrius: Jis buvo narys, užsiimantis specialiaisiais efektais, dirbantis sempleriu. O dabar… gal noras dingo?
Benas: Dar jis labai norėjo dainuoti, bet reikia pripažinti, kad tai nėra Mariaus stiprioji pusė. Ką padarysi – entuziazmas turi savybę blėsti.
Sakoma, blogas didžėjus, kuris nenori būti prodiuseriu, bet Lietuvoje gaji ir dar viena su grojimu susijusi profesija – promoteris. Atrodo, jūs renginių organizavimu niekad neužsiėmėt? Kodėl?
Benas: Minčių buvo, bet kiekvienas turėtų daryti tai, ką moka geriausiai. Mes pasukome artistų keliu. Nenorėjome apleisti didžėjavimo, mylime muziką, galime ją gerai groti, tai kodėl turėtume blogai organizuoti? Net nebuvo dilemos – užteko menkų užuominų. Vienu metu atrodė, kad neorganizuodamas vakarėlių neišgyvensi, bet, kaip matai, išgyvenome.
Andrius: Yra daug talentingesnių promoterių už mus, kurie kviečia mus groti, taigi, viskas gerai! Net ir siūlytis neprireikia.
Benas: Pasikėlę šūdžiai esam!
Ar yra Lietuvoje klubų, kuriuose nesate groję?
Benas: Gal ne? A, „Exit“ nesam.
Andrius: Su grupe esam pasirodę senajam „Exit“ gyvai.
Benas: Dažnai galvoju apie tai, kokia buvo juokingiausia situacija Lietuvos klubuose. Pamenu, kartą „Helios“ rimti vyrai už 500 dolerių „nuėmė“ mūsų grojimą, kad vietiniai uždėtų du gabalus.
Iš šviesesnių atsiminimų turiu paminėt „Vault“, kur mielai grodavom iki pabaigos. Tuomet visi stovėdavo iškėlę rankas ir laukdami daugiau, ir… kažkaip sugebėdavom įtikinti organizatorius tęsti toliau. Tai būdavo vieni gražiausių reivų.
O kas dėjosi praėjusią vasarą prie Nidos švyturio?
Benas: O, ten buvo labai smagu. Ypač smagu, kai atvažiavusi policija iškart skuba „semti“ didžėjus, neva jie ir yra kaltininkai. Ne tik Nidoje taip buvo – vieną vasarą „Forum Palace“ vyko „Karūnos naktis“, ir vyko per garsiai… Taigi su pora kolegų pasisvečiavom Kalvarijų g-vės komisariate. Net nesipriešinau. Panašiai buvo ir Nidoje – griebė už rankos ir nepaleido, lyg būčiau didžiausias nusikaltėlis. Grodamas net nejaučiau, kad susirinko tiek daug žmonių – maniau, bus keliasdešimt, o toldamas nuo pulto pamačiau, kad šoko visi trys šimtai. Iš pareigūnų automobilio dar spėjau likusiai komandai perduoti savo muzikos dėklą, kaip brangiausią daiktą. Vykom į komisariatą surašinėti administracinio pažeidimo akto… Po poros valandų išėjau laimingas ir patraukiau pas vakarėlio tęsėjus, pasiekusius transcendenciją!
Andrius: Vienas trumpesnių vakarėlių.
Kada jau užteks tų vakarėlių? Kada didžėjams laikas į pensiją?
Andrius: Manau, kai muzika nebetenka prasmės, ir didžėjauti nebėra prasmės. O iš naktinio gyvenimo į pensiją pasitrauki paskui sveikatą…
Benas: Pritarčiau. Bet dar neplanuojam. Man tik 27-ri!
Andrius: O man 28-ri. Esam labai labai jauni.
Benas: Iš tiesų ir pradėjom labai anksti. Užsienyje paprastai pradedi po dvidešimties, o Lietuvoje 25-rių, žiūrėk, draugai ir krenta… Prasideda gyvenimo tvarkymas… Mes nepasiduodam.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS