1-800-DAINAD : BUS

Amerikiečių smogikas Amir Alexander jau poryt taps tuo, kuris pakvies į ilgąjį „Sūpynių“ savaitgalį. Vienas pirmųjų vardų scenoje „Daugiau“ kartu turėtų tapti ir viena festivalio puošmenų – bent jau klausant dviejų, trijų, keturių valandų ilgumo jo setus, kupinus Čikagos, Detroito, geto, rūgšties ir kitų šoklių reikalų, formuojasi tokia išankstinė nuomonė. Amir savo veiksmus argumentuoja ir darbais studijoje, ir žodžiais – tai artistas, žinantis savo vertę ir nesigėdinantis apie ją priminti. Įdomu buvo pabendrauti, belieka nepraleisti festivalio starto kur nors prie palapinės!

„Sūpynės“ kasmet supa vis aukščiau (nors scenos vadinasi dar ir „žemiau“, „daugiau“ ir „mažiau“). Šiemet Pakretuonėje laukiu krūvos muzikinių susitikimų tarp medžių, ant vandens ir kažkur žolėje. Vienas iš žemesniosios scenos svečių – tarp techno ir ambient daug įterpti sugebantis rusas Nocow. Jis man įdomus ne vien dėl to, kad bendradarbiauja su absoliučiu šalies čempionu Lapti. Apie save pasakoja glaustai, bet giliai – norėčiau tikėti, kad toks bus ir svečio pasirodymas festivalyje. Jau per Jonines.

Blogai neklasifikuojami kaip žiniasklaidos vienetai, taigi galiu nesibaimindama vartoti alkoholinių gėrimų pavadinimus. Už reklamą man taip pat niekas nei moka, nei nemoka, tad ištrinti jų iš tekstų bei pavadinimų „iš principo“ taip pat nėra reikalo. Liaudyje puikiai pažįstamas kaip Džekas viskis (labiau burbonas, bet gamintojai šio termino vengia) visame pasaulyje myli indie roką, taip pat ir Lietuvoje.

Festivaliai yra vienas geriausių žmonijos išradimų. Dvi ar daugiau parų tu ilsiesi nuo sienų, stogų, automobilių, bendradarbių, vargų, poilsio ir kitų buitinių trukdžių. Ilsėtis padeda draugai ir muzika, ir tai yra visų festivalių (na, „Sonar“ ir „Loftas Fest“ bei kitų miestiečių – tik iš dalies) formulė. Bent kartą per vasarą ja pasinaudoti yra privaloma, o šiemet tų kartų Lietuvoje, atrodo, bus per daug. Ir lankytojams, ir organizatoriams.

Dar vienas rytas, dar vienas pranešimas spaudai pašto dėžutėje. Galvojau, bus eilinis geriausių ir karščiausių romanas, bet turinys visai saulėtai nuteikė. Nida!

Jurgos albumas „Breaking the Line“, metų prodiuserio apdovanojimas „M.A.M.A“, 8 metai su Jazzu, audiovizualiniai eksperimentai, tango, analoginė fotografija... Jei Leon Somov išvyktų atostogų į negyvenamą salą, turbūt ir ten rastų ką sukomponuoti ar net įrašyti.

25 metai scenoje – tai jau visos sidabrinės vestuvės. Tuomet dar tik būsimas duetas „Cassius“, pradėję nuo muzikos prancūzų reperiui MC Solaar, rimtesnių darbų ėmėsi tik 1996-aisiais. O kuo susijęs projekto pavadinimas ir 1999-ieji, bet kuriam, diskotekose klibančiam daugiau nei penkmetis, turbūt nebereikia priminti.

Intakz, ne kartą mano bloge aprašytas ir kalbintas pasvirusio gyvenimo būdo didžėjus ir šiaip veikėjas, turi naują projektą. Drum’n’bass – šįkart lengvesnio ir skaidresnio – sklaidai skirtą.

Maceo Plex vardas brangsta kiekvieną dieną, o tvarkaraštyje laisvų minučių vis mažėja. Nenuostabu, kad į Kauną šis amerikiečių didžėjus ir prodiuseris, sugebantis deep’u šokdinti didžiąsias scenas, buvo viliojamas gerą pusmetį, ir tikrai nėra jo muzikai talpesnės vietos šiame mieste, nei „Gargaras“.

Kai prieš keletą metų naujieną apie „Record Store Day“ publikavau auksinio atminimo portale Djscene.lt, buvo – kaip netikėta – nepatenkintų. Maždaug, jau geriau gatvės muzikos diena, švęskime muziką, o ne jos pardavinėjimą, tai dar viena proga užsidirbti, vagys, ir taip toliau.

Sušvietus saulei atėjo viltis, kad ir ta vasara kažkada ateis. Su ja – ir festivaliai. Šiemet ir naujų, ir gerai pažįstamų vėl bus per akis – pagal organizatorių nuotaikas atrodo, kad žmonės vėl linkę rizikuoti arba tiesiog išmoko gerai skaičiuoti.

Ramiai nenusėdinčio klubo „Opium“ kovo kalendoriuje – naujas vakarėlio pavadinimas. „On&On“ – tai Antano Antanėlio šokių iniciatyva, kurioje daug vietos ne tik užsieniečiams, bet ir tautų draugystei. Mūsuose jau ne kartą vaidenęsis londonietis J Saintil, atstovaujantis „meplus1“, kovo 29-ąją į Vilnių kartu pasivadino ir tenykštį Chris Woodward.

Matt Walsh sausį „Opium“ grojo iki labai šviesaus ryto su striuke ir broliu, o antras serijos „Smala“ svečias Daniel Avery iš esmės yra dar kiečiau, jei tik yra patvirtintas būdas išmatuoti didžėjų kietumui, aktualumui ir kitiems dalykams. Bet kuriuo atveju per visai trumpą laiką Daniel Avery iš nieko britiškoje elektroninėje šokių muzikoje tapo labai daug kuo.

Vakar kalbėjo „One Way Ticket“ iniciatoriai Liudas ir Laurynas, šiandien – serijos gimtadienio „Opium“ klube garbės svečiai Kai Preussner ir Holger Zilske. Bendrai jie – „Smash TV“, pažįstami iš leidyklų „BPitch Control“ ar „Get Physical“ katalogų, o tai pasiseka tikrai ne kiekvienam tech krypties vyniotojui.

Visko būna. Būna, kad penktadienis virsta sekmadieniu. Būna, kad marškiniai plyšta, o piniginė juokiasi rodydama dugną. Būna pažinčių, kurių neatsimeni, arba kūrinių, kurių iš galvos nebeištrinsi. Savaitgalis toks jau dalykas.

Vasario 8-ą dar vieną ne tik kojos, bet ir ausies dėmesio vertą svečią į Vilnių atgabens „Downtown Party Network“. Tiesa, kūrybiniais ryšiais prancūzas The Mekanism su Lietuva jau susijęs – jis remiksavo Mario Basanov kūrinį, ir atvirkščiai.

Visai neseniai eidama gatve pastebėjau troleibusą, išmargintą tekstais apie Rusų dramos teatrą. Gal net ir stabtelėjau – maloniai. Tą pačią dieną feisbuke pasibeldė kvietimas į Pijaus Burako plakatų parodą. Perskaičiusi kvietimo tekstą supratau, kodėl tuomet gatvėje troleibusas pasirodė toks įdomus. Juk jo apipavidalinimo sprendimo autorius – tas pats vaikinas, kuris sukūrė festivalio „Fire“ logotipą ir savo darbais kvietė į ne vieną didesnio ar mažesnio mastelio atpalaiduoto duslaus ritmo renginį.

Gal kažkam žemiau esantis interviu pasirodys neįprastai mano blogui trumpas, bet tam yra gana įdomi priežastis. Pirmoji mano paruoštų klausimų dalis buvo susijusi su ankstesniuoju Art of Tones, arba Ludovic Llorca, kūrybos etapu. Tuo, kuriame jis, pasivadinęs tik pavarde, išleido albumą „Newcomer“. Tai buvo prieš 11 metų, ir aš tikrai nuoširdžiai suprantu atlikėją, kurį galbūt kalbos apie tokio senumo įvykius jau išvargino. Ir visai nepykstu, kad atsakinėti jis ėmėsi tik nuo penktojo klausimo.

Trumpai, slaptai, bet efektingai gyvavusioje erdvėje prie Reformatų parko Vilniuje užgimęs judėjimas „Didžiųjų agregatų inžinieriai“ taip pat per smarkiai nesiafišuoja, bet yra ištikimi savo tikslams. Techno grynuolius klausantys, grojantys ir atvežantys draugai neseniai „Trip“ bare džiaugėsi italo Obtane muzika, o metus ruošiasi baigti šio kraštiečio Max_M pasirodymu.

Mano neakivaizdi pažintis su Vitalic kūryba prasidėjo „Stereo 45“, kažkada tarp eilinio penktadienio ir pirmadienio. Šio prancūzo skambesys būtent tą anuomet vešėlusį elektrinį nusidėjėlišką maksimalizmą, iš kurio vėliau išsivystė daug puikių dalykų, man ir simbolizuoja. Niekas nestovi vietoje, nors trečiasis kūrėjo albumas nostalgiškai pavadintas „Rave Age“, iš kurio autorius dar tikrai neišaugo.

„Rekids“ yra puiki britiška leidykla, o Toby Tobias – bene įdomiausias man asmeniškai „eksponatas“ joje. Kaip ir dera tokiais atvejais, geriausi įrodymai čia – jo darbai – nuosavi, edituoti ir remiksuoti. Lygiai prieš penkerius metus anglas viešėjo tuomet aukso amžių gyvenusiame klube „Woo“, o dabar beveik į tas pačias koordinates grįžta to paties didžėjaus – Saulty – kvietimu.

Balkanuose galima ir įmanoma viskas. Ūsai auga ir moterims, arkliai pasitinkami plojimais, samagonas vertesnis už auksą, dūdos geriau už hi-hatus, o prakaitas madingesnis už naujausią parfumą. „Baltic Balkan“ sostinės ir kitų neaiškių taškų supratimą apie tai, kas yra vakarėlis, verčia štai jau kelinti metai. Ir vis pasikviečia lygiai taip pat nesuprantamai smagių svečių iš įvairių užsienių.

Žinokit, man tai žiauriai patinka didžėjai. Nes jie nuoširdūs, ištvermingi, laimingi (ypač grodami penkioliktą paskutinį gabalą), turi daug geros muzikos ir visuomet mielai ja dalinasi. Kalbu apie tuos geruosius. Ir jau seniai žinau, kad tas gerumas nepriklauso nei nuo gimtosios šalies, nei nuo klubų, kuriuose tas didžėjus yra grojęs, nei, juo labiau, nuo išleistų kūrinių kiekio. Kaip laikraščio „Opiumas liaudžiai“ lapkričio numeryje sakė Vidis, didžėjus yra vakarėlis.

Kalendorių jau papuošiau šio „prancūzo Londone“ vizitu, o kadangi šokių muzikos išrankieji penktadienį prie „Opium“ privalėtų sudaryti ne menkesnę eilę, nei tai padarė riešutautojai ar spygliautojai, pridedu dar ir muzikinę vizitinę Tim Paris kortelę.

Kai metus pradedi leidiniu su „Cocoon“ ženklu, jie negali būti blogi. Patrick Gallenmüller, užtikrintai vokiškos šokių muzikos kūrėjas, ir nesiskundžia. Jau anksčiau jo produkciją įvertino ir tėvynainiai „Get Physical“ ir „Falkplatz Limitiert“.

Geram artistui viskas galima. Net laiku neatsakyti į interviu klausimus. Pokalbis apačioje turėjo būti atspausdintas greta pažinčių su Ooft!, Timofey ir „Disco Play Boys Girls“, bet laikraštis „Opiumas liaudžiai“ jau keliauja iš spaustuvės į visas geras Vilniaus vietas. Kaip gerai, kad turiu savo blogą.

Penktadienį pirmą savo, kaip dueto, gimtadienį švęsiantys „12 inčų po žeme“, arba Billy Kristal ir Killl My Disco, už patefonų daug išraiškingesni nei mikrofonu prispausti prie sienos. Todėl klasikinio interviu šventės proga pagaminti nepavyko. Vietoj to – 12 viską apie vyručius bei jų požiūrį į muziką, naktį ir gyvenimą pasakančių plokštelių viršelių. Bent dalį jų su visu turiniu, tikiuosi, atsineš ir į „Opium“.

„Mūsų net headlineris tas pats, kaip praėjusiais metais“, – juokiasi susikuklinusi Vesta Mistake, viena seniausių patirties prasme Lietuvos vidžėjų, man pristatydama šeimyninį festivalį PKSTVL. Šalia jos sėdintis „Café de Paris“ šeimininkaujantis prancūzas Eric Paquet, antrasis žiemą padidėsiančios šeimos narys, atlaidžiai šypsosi. Jis žino, kad nepaisant to, jog, kaip visuomet, visi festivalio reikalai sprendžiami paskutinę akimirką, viskas bus gerai. Iš tėvynės vėl atskris pilnas draugų lėktuvas, o pernai netoli Panevėžio esančioje jų sodyboje viešėję lietuviai jau perdavė kitiems jaukią žinią. PKSTVL – rugpjūčio 3-5 dienomis!

Po savaitės tokiu metu su keliomis dešimtimis bendraminčių dardėsiu reivobusu į Plocką, kur ant Vyslos kranto jau lauks vienas šauniausių mano kada nors lankytų festivalių – „Audioriver“. Jis nėra beprotiškai didelis ir sudėtingas, bet atlikėjų sąrašas gėdos nepadarytų ir tiems masiniams Europos suvažiavimams.

17 metų scenoje, pirmojo techno vilnilo šalyje autorystė, klasikinės muzikos teorijos pagrindai (nors kūryboje nenaudojami, bet pasąmonėje tikrai veikiantys) – įvairiapusis Marcin Czubala yra tas žmogus, be kurio Lenkijos elektroninės muzikos žemėlapis dėliotųsi kitaip. Netoli Vokietijos gyvenantis atlikėjas prisipažįsta, kad šios šalies muzika jam tikrai turėjo įtakos. Bet tai buvo seniai, dabar įtaką daro jis pats, ir, neabejoju, ne tik muzikinę.

Elfų, stebuklų ir pozityvo festivalis „Yaga“ į savo mišką liepos pabaigos savaitgaliui šiemet sukvietė tikrai nekasdienišką atlikėjų kompaniją. Jau buvau užsiminusi apie amžinuosius surferius „Messer Chups“, o dabar susipažinau su smagiai įdomiu man iki šiol negirdėtu italų turntabilistu ir semplų didmeistriu – Økapi.

Ne visiems pasiseka gimti Bristolyje, laužytos aido ir rūko muzikos gimtinėje, bet ir tikrai ne visi tenykščiai savo šansą tinkamai išnaudoja. Tokios asmenybės, kaip Rob Smith, priverčia suvokti, kad apie muziką išmanai kokią pusę procento to, ką vertėtų.

Dar pavasarį plepant per skaipą „Sūpynių“ generolas Shn pasidžiaugė, kad vieną iš naujųjų festivalio scenų – „Low“, arba „Žemiau“, kuruos savo srities specialistas Intakz. Svečiuose pas „Eternia Music“ leidyklos įkūrėją antrąją savaitgalio naktį, šeštadienį, regėsim ir girdėsim išbaigto drum‘n‘bass skambesio kūrėjų „June Miller“ pusę Mark McCann.

Su birželiopyyyrma! 16 laipsnių aštuntą ryto žada daug. Ir tai tik vasaros pradžia. Pastaruoju metu blogo ravėjimą tenka iškeisti į rimtesnę veiklą, bet pažadu, kad ištikimai žymėsiuosi visus festivalinius, terasinius ir panašius įspūdžius. Taip pat ir anonsuosiu – kalendorių keliu į prioritetų viršūnę. Kol kas – šakėm ant vandens dėliojamas ateinančių trijų mėnesių nuotykių planas.

Londono lietuviai „WigWag“ toliau buria tautiečius į vieną šokių aikštelę ir į savo renginius kviečiasi mums artimus užsieniečius. Su Kelpe plačiau susipažinau sausį, dabar, artėjant kitai naktinei „vigvaginei“, tiesiu ranką dar vienam inteligentiškosios ritmo kartos šaunuoliui – vokiečiui Comfort Fit.

Ateinantį šeštadienį Klaipėda taps šalies drum‘n‘bass epicentru – įvykis tikrai nedažnas ir vertas dėmesio. Nauji rengėjai ir nauja serija „Sinoptics“ į uostamiestyje esantį „Kingstown“ pasikvietė duetą „Amoss“. Vis dar naujokai (ir patys taip save vadinantys) scenoje britai pastaraisiais metais pasižymėjo rimčiausiose žanro leidyklose, neriboja savęs pakraipomis ir stiliais, yra produktyvūs ir aktyvūs. Ir išties iškalbingi – bijojau, kad į mano laišką niekas nebeatsakys, bet James ir Andy atsakymai net viršijo lūkesčius.

Dvylikos tūkstančių (aha) plokštelių savininkas, linksmiausios šokių muzikos pasaulio prancūzų šeimos „Ed Banger“ kraujo brolis, didžėjus iš prigimimo, galintis groti tris, keturias, penkias, devyniolika valandų, ir visiškai smagiai atviras bei nesivarginantis slapstyti savo pomėgių. Iš esmės savo profesijos atstovo prototipas. Kaip ir sakiau, iš prigimimo. Feadz!

Daug įsimintinų reikalų Vilniuje užkūręs ispanas Ruben balandžio 13-ą – ne vienas, su broliu ir draugais – pakvies į naujos savo įrašų kompanijos prisistatymą. „In. Parallel“ gros ir „Monkey Brothers“, ir jų tėvynainis Pablo Bolivar – bendras jų singlas bus pirmasis „Parallel Records“ leidinys.

10 metų – dar jokia senatvė, bet tokiame nerimastingame dalyke, kaip naktinis gyvenimas, sukaktis tikrai solidi. „Techstylism“ gimtadieniui netaupo ir nesismulkina – už stalo švęsti pasikvietė vieną iš Berlyno ir vieną iš Londono. Pastarąjį ir pakalbinau, kadangi Vokietijos sostinės gyventojų pažįstu jau kokį tuziną, o britiškas techno man dar šiokia tokia paslaptis.

Per trejus metus Vidis ir Mario į savo – dažniausiai virtualią – studiją įsiviliojo net kelias scenos divas. Ir tik vieną vyrą – švedą Ernesto, pase pristatomą kaip Jonatan Bäckelie. Šį vienatinį faktą naudoju būsimos šventės proga – „Silence“ ateinantį šeštadienį švenčia trečiąjį veiklos gimtadienį, Ernesto „Ūkio banko teatro arenoje“ irgi pasirodys, tad domiuosi gurmano-teologo-vokalisto keliu iki lietuviškų diskotekų ir visai nediskotekiniu požiūriu į muziką.

Draugystė yra viskas – lapkritį Vilniuje priimtas Oliver Deutschmann netruko vis dar gerai laikomos Europos paslapties rekomenduoti kolegoms, tad vasarį šokom su Mike Dehnert, kovo 9-ąją – Ed Davenport eilė. Britas Berlyne ne taip seniai – gerus trejus metus, o techno ir house bendruomenė apie jį išgirdo dar kiek anksčiau.

Tęsiam tradicijas – turėjau ko paklausti ir Oliver Deutschmann, ir „Old And Young“ vaikinų iš Turino, tad dabar, artėjant tretiesiems „Mix Subo“ vardo šokiams kultūrkėje „Soul Box“, pristatau dar vieną serijos svečią.

Seni geri laikai liko aname amžiuje drauge su reiverių ir urlaganų muštynėmis, legendinėmis istorijomis apie tūsus „Eldorado“ ir „Nasoje“ ir neblėstančiais šiurpuliais išgirdus senus gerus gabalus. Pirmosios reivo armijos karžygiai renkasi vienai nakčiai patikrinti vienas kito įrašų kolekcijų prisiminti, kodėl „Rave is cool“. „Kaip senais gerais“ – vasario 3-ą „Opium“ požemyje sostinėje, o trumpa nostalgiška anketa kiekvienam dalyviui – jau čia. Su aštuonguba senų gerų hitų gausa – ištisas TOP40 pavyko!

Įprastai vienokiais ar kitokiais blogo įrašais palaikau Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų promoterių iniciatyvas, nors porąkart apie tautiečius Londone irgi esu užsiminusi. Šįkart proga vėlgi britiška – vasario 11-ą netikėčiausia nauja naktinė pora – Shmekla ir Ernestas Sadau – kviečia į Shoreditche vyksiantį „WigWag“. Didžiausias šrifto dydis renginio plakate skirtas britui kaleidoskopinės elektronikos kūrėjui Kel McKeown, trumpiau vadinamam Kelpe ir jau įrašytam aukso raidėm į „Satta“ istoriją. Viens, du, ir Kelpe išduoda daug smagių smulkmenų apie būsimus leidinius ir ne tik juos.

Smagu, kai korporatyviniai asmenys mąsto kryptingai diskotekiškai, o jų integracija į naktinį gyvenimą nesibaigia vėliavos iškėlimu, kuris kartais pridaro daugiau žalos, nei naudos. Prakaituotais sausakimšais vakarėliais pagarsėjęs ledinis „Jägermeister“ štai kėsinasi užimti jau ir Kauną. Sausio 27-ąją „Gargare“ – „Jäger Vibrations“ su dviem didžėjų ir atlikėjų kupinom salėm.

Oliver Deutschmann viešnage prasidėjęs suneštinis Lorano Vaitkaus ir Hallucin (ir, aišku, neišvengiamai platesnio draugų rato) balius tęsiasi. Draugai į „Soul Box“ pažymėti pirmo metų mėnesio pabaigos pasikvietė tris (tiesa, oficialiai į Lietuvą atvyks gal net keturi asmenys) techno mėgstančius italus. Žinoma, pagroti, garsiai ir netgi ilgai!

Dveji metai klubui „Opium“ – pakankamai svari priežastis penktadienį gėdą palikti namuose. Daug visko skambaus įvyko tarp tų iš pradžių keistai išrodžiusių baltų sienų, ne mažiau gėrybių atsitiko ir kartais neįveikiamų sraigtinių laiptų viršuje be pertraukų veikiančiame „Briusly“. Ir gimtadienio tortas labai jau rimtas!

Mums belaukiant antrosios „Baltijos elektronikos“ ir besistebint lyg Pilypas iš kanapių išdygusiais visaliaudiniais muzikos apdovanojimais M.A.M.A. kaimynai tęsia savas tradicijas. Estai štai jau kviečia į kitų metų kovo pabaigoje įvyksiančią muzikos industrijos mugę – tam tikra prasme ir festivalį – „Tallinn Music Week 2012“. Apie viską nuo pradžių.

Jau beveik pusmetis praėjo nuo paskutinio tryptelėjimo Kauno „Exit“. Trys neeilinio (ir tai tikrai buvo/yra Kauno simbolis) klubo Atlantai – Ignas, Kastis Torrau ir Donatello – tikrai nesiskundžia veiklos ar grojimų trūkumu, siaučia po visą Lietuvą, tad negi užmiršo gimtąjį miestą?

Chaotiškas naujasis „Satta“ baro sezonas ateinantį penktadienį pakvies dar tik į trečią renginį. Bet gal ir geriau rečiau, bet užtikrinčiau, ane? Juolab kad didžiausias gruodžio 2-osios skrajutės vardas tikrai vertas pasiruošimo bei kojų ir ausų pailsinimo.

Gruodžio 9-ąją į Lietuvą jau kokį ketvirtą kartą grįžta kaip niekad populiarus britų trance muzikos trio „Above & Beyond“. Na, arba didžioji jo dalis. Šiemet antrą studijinį albumą ir du miksus išleidę dešimt metų kartu kuriantys atlikėjai – penkti pagal populiarumą pasaulyje. Bent jau taip tvirtina tūkstančiai jų gerbėjų, atidavę balsus žurnalo „DJ Mag“ kasmet renkamame didžėjų TOP 100.

Sena draugystė nerūdija – stambulietis DJ E Lietuvoje lankėsi ir puikiai šokdino pats, į Turkiją buvo atsigabenęs „RyRalio“ vyrus bei šių muzikinį pusbrolį Mindą. Pastarasis vėl suka istorijos ratą bei su duona ir druska DJ E laukia penktadienį sostinės „Opium“, šeštadienį – Klaipėdos „Taifun“. Bus lėtesnio, nei per greitas, house, disco, gal net funk. Savo šalies klubų ir radijo veteranas Erhan atsako į mano anketos klausimus ir dar specialiai 1-800-DAINAD skaitytojams internetan pakrovė miksą!

Prieš ketverius metus dieninį darbą metęs ir galutinai karjerą į naktį pakreipęs Berlyno gyventojas Oliver Deutschmann šiandien – dviejų leidybinių kompanijų vadas ir naktinio klubo etalonu tapusio „Berghain“ bei čia pat veikiančio „Panorama Bar“ rezidentas. Laidos „Mix Subas“ šefas Loranas Vaitkus su kolegomis iš „Techstylism“ šį vieno žanro nepripažįstantį didžėjų pasikvietė už „Soul Box“ pulto – tai jau lapkričio 18-ą. Aš groti su jais negrosiu, bet klausimų Oliveriui užduoti tikrai galiu!

Iš pavasario ir fabriko „Sanitas“ į vienuoliktų vienuolikto vienuoliktą ir fabriką „Lituanica“ persikėlęs miesto festivalis „Insanitus“ neriboja muzikinių užmačių ir šiemet po stogu sutalpins penkias bestoges erdves garsams. Vienas iš gyvojo cecho užjūrio svečių – prancūzas Weeding Dub. Jo širdies muzika akivaizdi jau iš pseudonimo; atlikėjas ne tik gaudo dub aidus studijoje, bet ir yra smagiai įvaldęs klavišinį pučiamąjį instrumentą – melodiką (ar kaip jis vadinasi lietuviškai?).

Norėjau trumpiau, o išėjo kaip visada. Artinantis oficialiai pirmosios „Best Kept Secret“ plokštelės datai leidyklos įkūrėjas Vidis jau lankėsi „Mix Sube“ ir davė interviu kaimynams iš Suru.lt, bet, kaip pats minėjo, istorijų turi dar ne vienai laidai ar straipsniui.

Senokai neskambinau į Berlyną! Ragelį kelia vienas „Jazzanova“ prodiuserių Stefan Leisering. Jis lapkričio 5-ąją taps viena devintąja „Lofto“ scenos, ir gyvoji kolektyvo versija tikrai yra vienas rimčiausių šio rudens įvykių. Ir tiems, kurie vis dar mielai naktinėja su „Coffee Talk“, ir toli gražu ne tik.

Penktadienį sostinei gresia renginių persivalgymas – bus visko nuo patvorių reivo iki aukštesniojo smegenų sluoksnio mankštos, ir tik treniruočiausi spės įvykdyti savo planus. Vienas esminių spalio 7-osios dalykų – audiovizualinės poezijos festivalio TARP atidarymas „Lofte“.

Pasirodo, didžėjavimą ir tekstilę vienija ne tik tai, kad ir vienam, ir kitam užsiėmimui reikalingos adatos. Bet ir ši asociacija – ne atsitiktinė. Kauno bienalė TEKSTILĖ’11 ateinantį savaitgalį rengia dirbtuves „Sampler-Cultureclash“, kuriose savo talentą Lietuvos grojikai galės išreikšti daugeliui greičiausiai dar neatpažintais būdais.

Ir vėl aš apie tą patį – Lenkija nenustoja stebinti ir vilioti. „Unsound“ yra bene stipriausias intelektualesnės elektronikos koziris kaimyninėje šalyje. Juk, po paraliais, festivalis turi net filialą Niujorke, kuriame pernai pasirodė ir Eleven Tigers. Lenkiškasis variantas (kalbant apie lietuviškumą – su „tigro“ kolega, taip pat jau sprukusiu į Londoną, Brokenchord) – jau po mėnesio karalių mieste Krokuvoje, kurį aplankyti verta ir kitais metų laikais. Bet dabar – ypač.

Matyt, vasaros festivalių bendrystės įkvėpti gero kosmoso mylėtojai Gvidas („Partyzanai“) ir Synthsoulsizer („Cosmovast“) uždaro dangaus sezoną pradeda drauge atsigabendami svečią iš Suomijos.

Taip, ir vėl kryptis – Lenkija. „Tauron Nowa Muzyka“ Katovicus laužė ką tik pasibaigusį savaitgalį, visai neseniai pasakojau apie šalia Lietuvos, Balstogėje rugsėjį vyksiantį „Up To Date“, dabar žvalgausi į spalį. Pavyzdžiui, Varšuvoje – septintasis, kasmet stiprėjantis, „FreeFormFestival“.

Palapinės lyg ir supakuotos žiemai, bet muzika stambiomis dozėmis – smagu apskritus metus. Vasarą nuolat atlikėjais ir kainomis viliojanti Lenkija ilsėtis dar nesiruošia. Štai, pavyzdžiui, rugsėjo 23-24 dienomis visai greta sienos esančioje Balstogėje (arba Bialystoke), mieste, turinčiame 300 tūkst. gyventojų, organizuojamas festivalis „Up To Date“.

Savaitgaliais Vilnius virsta neapibrėžtu dariniu – gali įvykti arba labai nuotaikingų dalykų, arba taip ir praleisi naktį sukdamas ratus tarp pusiau veikiančių taškų. Dėl to gal net saugiau kviesti į šokius darbo dienomis, kai niekas neišvažiavęs į jokį festivalį, o pusvalandis papildomo miego kitą rytą direktoriaus labai neįsiutins. Juk vasara.

Neseniai sulaukiau laiško iš ne tokios ir tolimos, bet išties nuo mūsų savo laisvalaikio tendencijom besiskiriančios Estijos. Festivalio „Krill“ organizatoriai lietuviams draugiški ir nori mus pamatyti rugpjūčio 5-7 dienomis, tad man belieka papasakoti, kodėl į šį nedidelį ir visiškai jauną renginį verta nulėkti.

Nuo tvankaus, bet išties saulėtai pasibaigusio Caribou ir jo draugų koncerto „Lofte“ prabėgo štai jau visas mėnuo; per tą trumpą laiką klubas išėjo atostogų, mes atidarėm festivalių ir namo grįžimo prašvitus bet kurią savaitės dieną sezoną, Vidis debiutavo Ibizoje, bet žada grįžti ir liepos 5-ąją pakviesti į antrą serijos „Silence Live“ seansą. Jau net dvi grupės! Ir jokio stogo, nes veiksmas keliasi į „Vasaros terasą“.

„Instra:Mental“, Raiden, Addison Groove, „Fusedmarc“ ,DJ Proton, Brokenchord, Golden Parazyth, Ricardo Tobar, Steve Rachmad, „Girių dvasios“, Tom Cosm, Dissociactive ir dar turbūt dvidešimt eilučių vardų bei pavadinimų, šiemet sudėliotų į penkias scenas, liepos 7-10 dienomis zvimbs Zarasų rajone. Aštuntoji „Tundra“ žada būti ne silpnesnė, nei anksčiau – tendencija augti čia stipri kaip niekada.

Devynios savaitės liko iki vis dar man pakankamai mistiško Šventosios kurorto lankymo. Rugpjūčio 12-15 dienomis aplink senąją estradą ten antrąkart (o iš viso penktą) įsikurs festivalis „Satta Outside“, ir aš jo laukiu nuo praėjusių metų festivalio pabaigos.

Nuplėšus dar vieną kalendoriaus lapą belieka įjungti atbulinį laikmatį ir konstatuoti, kad iki „Sūpynių“, vieno iš solidžiausių lietuviškos vasaros papuošalų, beliko 16 dienų. Juokas! Atlikėjų festivalyje, šiemet liekančiame Pakretuonėje, ruošiasi pasirodyti ne viena dešimtis. Net ir vien apie užsieniečius kalbant gausa pakankama! Užsibrėžiau tikslą pakalbinti du iš jų.

Neįtikėtina, kai kas sugebėjo atimti mano „Vasaros terasos“ mero titulą šiai dar negrįžus naujam sezonui! „Foursquare“ kovos tikrai tęsis – išvydusi vasaros vakarų planą tikiu, kad Mokytojų namų kiemelyje bus pasėdėta ne kartą ir ne du.

Vilniaus gatves į Londono metro iškeitęs „Despotin‘ Fam“ narys ir šiaip vienas skardžiausių, bent jau istoriškai, Lietuvos MC Shmekla į mane kreipėsi prašydamas pagalbos būsimą renginį Britanijos sostinėje pareklamuoti kitame portale. Perdavusi kontaktą nepasidaviau ir mainais paprašiau atsakyti į keletą mano klausimų. Taip Paulius man prisistatė kaip naujo darinio KITCH’EN atstovas. Būtent šio puslapį „Facebooke“ neseniai pamėgo visa krūva mano draugų, ir tai man jau buvo iškėlę klaustukų. Dabar, viską išsiaiškinusi, manau, pamėgsiu ir aš – gaila tik, kad tie Londono rytai taip nepatogiai toli nuo Savanorių prospekto...

Pernai labai taikliai frazę „terasų vasara“, apibūdindamas nuotaikas Vilniaus centre, ištarė Vidis. Mada sėkmingai peržiemojo ir jau kedena plunksnas bei valo skėčius – vasara sostinėje vėl bus terasinė.

Ne vieną kartą esu sakiusi, kad pranešimų spaudai į savo blogą nedėsiu, o apie renginius visada smagiausia pranešti pirmiau, nei kiti. Kai tai nepavyksta, bet renginys vis tiek nusimato vertas dėmesio, reikia ieškoti naujų išeičių, ar ne? Todėl paruošiau tokią savotišką anketą didžėjams (na, ir atlikėjams), kurie ruošiasi į Lietuvą. Pirmasis prie lentos eina ispanas Nacho Marco. Balandžio 29-ąją, penktadienį, jis griebs „Opium“ vairą.

Aš juk sakiau, kad mane kamuoja vasaros nuojautos! Ne veltui. Subtiliai taupęsi ir minimalistiškai tylėję Minimal.lt pagaliau pasidalino ne vieno šimto entuziastų laukiamomis žiniomis apie 6-ąjį festivalį „Sūpynės“.

Prisipažinsiu, nelabai ko su išliekamąja verte turiu papasakoti apie praėjusį savaitgalį – na, buvau šen bei ten, girdėjau gražios draugų grojamos muzikos, bet nieko itin naujo neatradau. Tai nieko! Vadinasi, yra vietos iš anksto panagrinėti, kas jau netrukus smogs Vilniui. Kalbu apie šeštąjį sunkiosios elektronikos sąskrydį, trumpiau vadinamą reivu, „Blitzkrieg“, įvyksiantį balandžio 15-ąją klube „Aparat“.

Barų Vilniuje nemažėja, kai kurie jų virsta klubais, programomis, žinoma, irgi nori aplenkti vieni kitus ar bent jau išsiskirti iš konkurentų.

Simpatijos „Baltijos elektronikai“ dar neišsisklaidė, tiesa, ateinančiai sesijai ruoštis dar irgi nepradėta. Didieji kaimynai (lenkus turiu galvoje) tuo tarpu nesnaudžia ir plečia vidurio Lenkijos puošmenos „Audioriver“ ribas.

Praėjusį penktadienį Rolas man plačiau papasakojo apie savo reikalus „Gorky“, bet, kaip žinia, niekur nedings ir iki šiol jo prižiūrėtas klubas „Opium“. Įdomu, kad vieta bent artimiausius tris mėnesius (o po to juk vasara) neturės vieno „programų direktoriaus“ – vietoj to saują pavasario penktadienių išsidalino keturi Vilniaus naktinio gyvenimo žaidėjai.

Naujas posūkis nuo didžėjų vardų ir vakarėlių ciklų mirgančioje, bet iš tiesų pastaruoju metu apytuštėje Vilniaus scenoje. Reklamuojami tie, kurie vakarėlyje negros!

Kažkaip tik šiandien suvokiau, kad vasarą taip ir nepamatysiu jokios didelės arba aštrios grupės koncerto.