http://us7.campaign-archive2.com/home/?u=c8e9efc995575f3c8eed92d3f&id=80239bdcb3
Carsten Nicolai (alva noto): „Kelionėse labai daug laiko tenka praleisti tiesiog laukiant, dažniausiai tada būni vienas. Tą laiką skiriu kūrybai“
2005-aisiais pasirodymą festivalyje „Jauna muzika“ surengęs garso ir vaizdo menininkas Carsten Nicolai, arba alva noto, šįkart į Lietuvą grįžo kiek solidesniam vizitui. Jam drauge su Vokietijos kultūrą Lietuvoje pristatančiu Goethe institutu pradėjo ruoštis dar gruodį – tuomet aplankė ne tik būsimos parodos ir pasirodymo vietą, bet ir prieš penkerius metus suspėtą pamėgti kavinę.
Žiūrint į menininko – ir mokslininko – darbų sąrašą sunku nuspręsti, nuo ko pradėti ir ką pabrėžti. Carsten Nicolai nuolat laviruoja tarp meno rūšių, vieną papildydamas kita ir nustebindamas tiek klausytojus bei žiūrovus, tiek, greičiausiai, patį save. Kraštovaizdžio architektūra, garso instaliacijos, teorija ir praktika, leidyba, gamtos mokslai, festivaliai, knygos, projektai su klasikos muzikantais, operos... Nenuostabu, kad daugelis turi po savą alva noto – žinomiausio, bet ne vienintelio Rytų Vokietijoje gimusio ir augusio kūrėjo slapyvardžio – supratimą. Laiko išsiaiškinti man pačiai svarbiausius momentus turėjau nedaug, bet, kiek žinau, šis pokalbis bus tik vienas iš keturių, kuriems menininkas skyrė laiko Lietuvoje. Tad nekantrausiu išgirsti ar perskaityti kitus.
Penktadienį Šiuolaikinio meno centre atidaryta tavo paroda. Kaip manai, dauguma atėjusių – tie, kurie tave žino kaip muzikantą, ar kaip daug plačiau kuriantį menininką?
Atidarymas man patiko, susirinko daug žmonių. Atsakant į tavo klausimą – nežinau. Manau, tie, susipažinę su muzikine mano asmenybės puse, atėjo norėdami pamatyti, ką darau kaip vaizdo menininkas. Kai kurie galbūt yra tiesiog etatiniai galerijos lankytojai. Sunku pasakyti.
Ar kada galvoji apie tai, kuri tavo asmenybės pusė žinomesnė? Gal tai priklauso nuo to, kokioje šalyje esi?
Taip, nuo šalies tai tikrai priklauso. Kai kur žino kaip muzikantą, kai kur kaip vaizdo menininką. Kartais žino ir tą, ir tą, bet nesuvokia, kad tai tas pats asmuo. Man, tiesą sakant, tas pats. Nelabai galiu įvertinti to žinomumo, ir, galų gale, ne man spręsti.
Kaip galėtum palyginti savo pasirodymus tokiose vietose, kaip mūsų ŠMC ir, tarkim, tradiciškesnėje muzikai aplinkoje – festivaliuose ir panašiai?
Festivaliuose visuomet kiek kitaip. Visų pirma, tai nebūna soliniai pasirodymai, mane supa daug įvairių atlkėjų. Tai gali būti nuostabu, juk čia mane atranda žmonės, kurie iki tol nebūna nieko apie alva noto girdėję. Kita vertus, festivaliuose pasirodymai techniškai tampa sudėtingesniais. Dėl tos pačios priežasties – muzikantų daug, visi turi savo reikalavimų ir aparatūros, todėl ne visada gauni tai, ko iš tiesų pageidauji kaip atlikėjas.
Taigi man tikrai patinka festivalių atmosfera, bet technine prasme labiau mėgstu tokius renginius, kaip dabar ŠMC. Čia viską kontroliuoju pats – įrangos išdėstymą, projektorių, objektus salėje ir visa kita. Visa tai bus sureguliuota taip, kaip reikia būtent mano pasirodymui.
Ar festivalius mėgsti ir iš paprasto lankytojo perspektyvos?
Na, viename lankausi tikrai dažnai, ir smagu, kad jie taip pat dažnai mane kviečia. Tai – Barselonos „Sonar“, ypač dieninė festivalio programa. Joje paprastai būna labai daug eksperimentinės kūrybos.
Berlyne atsiradai prieš gerus dvidešimt metų. Ar buvai smarkiai įsiliejęs į tuometinę revoliucinę miesto kultūrą?
O, taip. Visi buvom to dalis. Tuomet Berlynas buvo fantastiška vieta. Ne tik jis, ir kiti Rytų Vokietijos miestai. Pats su draugais turėjau tokią meno/teatro/kino vietą apleistoje gamykloje... Darbavomės ten kelerius metus, tai buvo labai svarbus etapas. Man patiko tuomet labai unikali mūsų miesto kultūra. Ir ji galėjo gimti bei vystytis tik ten, nes griuvus sienai Berlyno centre tvyrojo vakuumas. Jis tapo itin kūrybinga aplinka, ugdžiusia keisčiausias idėjas. Barai labiau panešėjo į instaliacijas nei į „klasikinius“ barus. Esu labai laimingas, kad galėjau būti viso to dalimi. Taip, ir šiandien Berlyne ta atmosfera neišnykusi, bet pikas buvo būtent prieš dvidešimt metų.
Maždaug tada gimė ir „Noton“, vėliau virtęs „Raster-Noton“. Bet alva noto leidiniai pasirodė tik 2000-aisiais...
Tiesa, juk iki tol naudojau tik noto vardą. Alva noto gimė kitai leidyklai pakvietus mane įrašyti albumą, ir būtent vardais norėjau pabrėžti tai, kad noto yra tai, ką kuriu „Raster-Noton“, alva noto – kitiems.
Ir šiandien nepamiršau noto – tiesa, šis vardas skirtas konceptualesniems darbams, pavyzdžiui, garso ir fizikos ieškojimams. Alva noto ta prasme muzikalesnis.
2005-aisiais išleidai plokštelę su dviem skylėm. Gal gali plačiau paaiškinti šį, mano akimis, gana radikalų sprendimą?

Tiesą sakant, tik neseniai išsiaiškinau, kad ne vienas kitas atlikėjas tai jau buvo padaręs anksčiau. Tuomet nežinojau.
Žodžiu, tokių plokštelių esu išleidęs keletą. Jose – garso kilpos. Adatą nuleidus į griovelį ji lieka jame ir garsas sukasi ratu. Sukūriau keturių grotuvų instaliaciją – sinchroniškai jais leisdamas įrašus gali kurti savo kūrinį. Tam, kad būtų daugiau įvairovės, plokštelėje padariau ir antrą skylę – jos pagalba garsas išcentruojamas. Jis kyla ir leidžiasi, nes sukamasi greičiau ar lėčiau. Iš esmės tai žaislas. Lyg konstruktorius, lyg „Lego“ – iš jau esamo įrašo gimsta kažkas naujo.
Kalbant apie žaislus... Ar kūrybinį savo gyvenimą matai kaip žaidimą, ar kaip mokslą?
Manau, žaidimo samprata man kiek per lengva, kad ją pritaikyčiau savo kūrybai. Kita vertus, nepavadinčiau to ir mokslu. Tokiomis kategorijomis šiuo atveju negalvoju. Visuomet buvau artimas menui ir muzikai, taip pat ir mokslui, gamtos mokslams. Mane domina ir teatras bei šokis, yra ir kitų dalykų. Todėl, manau, esu tikrai laimingas, kad galiu save išreikšti ir dirbti su visais mane dominančiais dalykais.
Su Loranu „Mix Subo“ eteryje kalbėjote apie tavo dažną ir turiningą bendradarbiavimą su kitais menininkais. Ar yra tokių, su kuriais norėtum padirbėti ateityje?
Šiuo metu tiesiog noriu susikoncentruoti į solinę kūrybą. Bendradarbiavimas gali būti labai gražus, bet dabar jau metas grįžti į save. Nes darbas su kitais iš asmenybės reikalauja labai daug. Dirbdamas vienas esi daug greitesnis, o komandoje ar poroje nuolat tenka ieškoti kompromisų ir transformuoti savo idėjas. Todėl soliniai mano darbai labai skiriasi nuo projektų su kitais. O dabar noriu nuo to pailsėti.
Kitų žmonių balsų naudojimas kūryboje – tam tikra prasme irgi bendradarbiavimas. Parodoje „Pionier“ skamba Laurie Anderson balsas, o programa „unitxt“, kurią matys vilniečiai ir kauniečiai, prasidėjo nuo remikso Bjork kūriniui. Ar balsas tau – tiesiog dar vienas garso sluoksnis, ar žodžiuose irgi reikia ieškoti prasmės?
Abu variantai teisingi ir svarbūs. Pavzyzdžiui, Laurie Anderson yra sukūrusi puikų kūrinį „Oh Superman“. Jo žodžiai labai įdomūs, bet tuo pačiu ji savo balsą panaudojo ir kaip instrumentą. Manau, „Oh Superman“ yra geras pavyzdys to, ką galima šioje srityje.
Balsas – nuostabi galimybė, nes, be skambesio, jis neša ir prasmę. Daugelį metų savo darbuose vokalo vengiau, bet, jei turiu galimybę padirbėti su tokiais nuostabiais atlikėjais, kaip, tarkim, Anne-James Chaton (projekte „unitxt“ girdima jo iš kreditinių kortelių išrašų sukurta poezija - red. past.), būnu labai laimingas. Beje, nesu didelis klasikinio vokalo gerbėjas – man tampa nuobodu. Taip pat mane kiek labiau domina pats kalbėjimas, nei dainavimas.
Ar esi naudojęs savo balsą?
Ne, niekada.
Carsten Nicolai kūryba – įvairialypė ir daugiasluoksnė, bet kaip atrodo tavo darbo vieta?
Ji iš esmės skaitmeninė. Labai daug keliauju, tad studija iš esmės yra mano nešiojamasis kompiuteris. Žinoma, grįžęs namo ir viską tvarkydamas neapsieičiau be labai kokybiškų monitorių.
Daugelis mano leidinių ir ruošinių pasirodymams gimsta sėdint oro uostuose. Kelionėse labai daug laiko tenka praleisti tiesiog laukiant, dažniausiai tada būni vienas. Tą laiką skiriu kūrybai.
Ar naudoji klasikinių instrumentų skleidžiamus garsus?
Iš esmės ne. Serija „Xerrox“ iš dalies buvo skirta tam, bet dažniausiai naudoju skaitmeninius šaltinius. Kompiuteris man ir įrankis, ir instrumentas.
Kaip skaitmeninis tavo kūrybos gimimas atsispindi jos leidyboje ir kelyje iki vartotojų?
Tai sukontroliuoti, mano manymu, labai sunku. Nori nenori esi priklausomas nuo kertinių platinimo kelių. Jei tik būtų įmanoma, norėčiau, kad toks formatas, kaip mp3, apskritai nebūtų atsiradęs. Jo kokybė visiškai netenkina, ir iš esmės mp3 skirti tik tam, kad muziką siųsti ir saugoti būtų lengviau. Garso prasme šis formatas juk duoda tiek nedaug. Nemėgstu, kai dingsta dažniai, o ausys apkvailinamos.
Ar yra sprendimas šiai situacijai?
Ne, nemanau. Muzikos ateitis yra skaitmeninė leidyba ir kūrinių parsisiuntimas. Vienintelis pažangos privalumas yra tame, kad kokybė neabejotinai gerės ir net peržengs tą, kurią siūlo CD.
Tikiu, galbūt nostalgiškai, kad žmonėms vis dar patinka fizinis formatas. Atlikėjui matyti savo albumą išleistą tik skaitmeniniu būdu tikrai nepakanka. Kai rankose kaip savo darbo rezultatą laikai vinilą ar kompaktinį diską, esi laimingas. Jauti, kad sukūrei kažką tikro. O kai tai užfiksuojama tik skaitmenoje, man kažkaip keista.
Ar šis jausmas yra dalinė priežastis to, kad esi ir knygų autorius (rugpjūtį pasirodė Carsten Nicolai knyga „Moiré Index“, nagrinėjanti persidengiančių linijų kuriamą moiré efektą – red. past.)?
Na... Meilė knygoms augo kartu su manimi. Vokietijoje leidybos tradicijos labai senos. Spaustuvių, knygryšyklų ir kitų tradicinių su knygomis susijusių įmonių gausu daugelyje mūsų šalies miestų. Man lietimo jausmas ypač svarbus, būtent todėl kolekcionuoju knygas, kompaktus ir taip toliau... Mano brolio namų biblioteka nenusakomo dydžio!
Laikas spaudžia, tad grįžkim į šiandieną. Lietuvoje ne tik atidarei parodą ir surengsi du pasirodymus, bet ir vesi kūrybines dirbtuves. Kaip jos vyks? Įdomu, nes, manau, norėjusių dalyvauti buvo daug daugiau, nei laimingieji 15...
Visų pirma, per dvi dienas daug nenuveiksi. Todėl iš esmės norėčiau žmonėms suteikti įkvėpimo ir energijos. Gal supažindinti panašiai mąstančias asmenybes? Be to, nesu klasikinio kirpimo mokytojas, tad kažko sužinoti ir išmokti dirbtuvių metus norėčiau ir pats. Pavyzdžiui, man tikrai įdomu, ką ir kaip žmonės kuria čia, Lietuvoje. Tikiuosi, kad dirbtuvės bus idėjų apsikeitimas, o ne pamoka. Labiau pokalbis. Tikiuosi, kad po jų žmonės norės kurti toliau ir turės naujų draugų.
---
Eksperimentų gausi ir vienu žanru tikrai neapibūdinama paroda „Pionier“ jau veikia ir dar mėnesį lauks Šiuolaikinio meno centre, čia šeštadienį vyko ir audiovizualinis alva noto pasirodmas „unitxt“. Sekmadienį – metas kauniečiams ir, atrodo, į nedidelę ŠMC erdvę netilpusiems sostinės entuziastams.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS