Splinterdata v3.40
„Loftas Fest‘12“ beta versija be Jono
Praėjusią savaitę pradėjau nuo skaičiavimo, kelintą kartą toje pačioje vietoje vykstantį festivalį lankant viskas tampa atpažįstamai gerai. Šįkart viskas atvirkščiai, nes miesto reikalas „Loftas Fest“ pristatė, sakyčiau, net ne pirmą, o beta versiją. Lyg pritrūko dar savaitės pasiruošimui, lyg žvaigždės ne iki galo palankios. Na, sudėjus visus pliusus ir minusus rezultatas labiau raginantis dirbti toliau, nei nuviliantis. Muzikos apžvalga tilps visuose punktuose po truputį.
Miesto festivalis – tai ne miško
Vieta tikrai labai gera. Nuotykis priminė kadaise lankytą prancūzų „Europavox“ ar „Berlin Festival“ oro uoste, nors iki pastarojo dar toli augti. Ir dabar Naujamiesčio kvartalas galėjo sutalpinti ir gerokai daugiau žmonių, bet kuriuo atveju smagiai trešiniai gamyklų kiemai ir užkaboriai tokio judesio dar nebuvo jautę ir regėję. Nesu tikra dėl saugumo, bet, atrodo, ten, kur nebuvo galima eiti, niekas ir nėjo. Iš šalies žiūrint gal tie dažai, piešiniai, daikteliai ir dizainai kvepėjo saviveikla, bet visuma buvo žemiškai marga ir sava.
Hamakai, baseinas, batutas, pirtis, burgeriai, picos, alus, badmintonas, stalo futbolas – viskas kaip bet kuriame kitame festivalyje (aha, pramogos juose tikrai siaubingai suvienodėję), tik arčiau namų. Vadinasi, nereikėjo kelti palapinės, ieškoti botų, skaičiuoti paskutinių grynųjų. Šunį teko palikti namie, bet vaikus galėjai pasiimti. Ir bet kada galėjai nuriedėti į centrą. Kad ir normalaus maisto už normalią kainą. Tad kai kurie prekybininkai dažnokai nuobodžiavo. Juk ir maisto parduotuvė už kampo.
Įspūdingiausias koncertas
Man – „Looptroop Rockers“. Keliskart pražiopsoti Lietuvoje ir kadaise regėti Roskilėje, su festivaline senų gerų ir naujų ne prastesnių programa. Dar ir su kolegiška pagarba „Beastie Boys“ – iš pradžių ant šių instrumentalų repuotais „Bandit Queen“ ir „Long Arm Of The Law“, tada ir „Fight For Your Right“ koveriu. Prie visko pridėk švedišką Joninių sutartinę (tai buvo vienintelis kažką bendra su Rasų faktu turėjęs dalykas festivalyje) bei tautinį šokį, ir net labai jau čyzinis Skandinavijos repo grynuolių „Professional Dreamers“ atrodė laiku bei vietoje. Prarepavau balsą!
Nykiausias koncertas
„Hercules & Love Affair“. Nesitikėjau, aišku, originalios projekto sudėties ir Antony Hegarty, bet dvi pritariančios vokalistės geriau mokytusi dainuoti, nei užvedinėti publiką kūnu. Jie stengėsi net ir praleidę parą kelyje (dėl to ir vėlavo, kad lėktuvai nespėja), Andy Buttleris pasitelkė ir nuogą kūną, ir šampaną, bet buvo prėska. Ir tikrai negali kaltinti vien pravėsusios publikos (apie tūkstantį iš labai didelės jėgos kieme galėjai suskaičiuoti, kiti sako, kad penki šimtai), kad pasirodymas neįdomus ir net kokius nors „Milli Vanilli“ priminęs. „Blind“, paskutinis koncerto, vakaro ir festivalio kūrinys, turėjęs tapti ašsaringu garsiniu fejerverku, priminė tas juokingas iškarpas iš „X Factor“ atrankų. Retai taip sakau, bet nebuvo verta laukti to koncerto, bet bent jau atbuvau festivalyje nuo pradžios iki pat pabaigos, o tai – jau kitokia vertė.
Kas tarp jų
Žemos elektronikos projektas „Sedentary Birds“ nespėjo deramai išpopuliarėti, bet penktadienį sugrojo paskutinį savo koncertą – dėl asmeninių priežasčių. Mark Splinter skatinamas duetas, pasirodo, tikrai daug gali – nebuvau jiems skyrusi pakankamai daug dėmesio, o dabar lyg ir per vėlu. Nieko, dar turim „The Feedback Loop Project“, kuriems reikia tik paruošti programą be tarpų, ir „The Field“, Apparat bei kitų ilgesingų šokdintojų įtaka nenueis veltui. Abu šie pasirodymai įvyko dar iki oficialaus festivalio starto su „Empti“ – manau, kad man pasisekė ir džiaugiuosi spėjusi.
Šeštadienį didžiąją sceną užėmę vienu „Ryanair“ reisu atkeliavę artistai didelio įspūdžio nepaliko, nors tikėjausi, kad bus ką patikrinti „Soundcloud“. Daug daugiau pasiekusias savo tautietes priminusios vokalistės ir nuspėjamus bytus dėlioję didžėjai – apibendrinti galiu taip. „Dirty Goods“ bent jau paserviravo gitarų, bet skambėjo taip, kaip visi. Pirmasis festivalio atlikėjas Markas Palubenka (čia dar penktadienį) buvo daug gaivesnis, nors ir nedaugelio išgirstas bei spaustas aktų salės sienų.
Puikiai sekmadienį vakarėjant sučiurleno Alina Orlova – vis tokia pat neįtikėtinai paprastai kukli, gal kiek atviresnė ir kalbesnė, bet vis dar negrojanti biso. „Ramuma“ asfalto plyšių aguonomis neužpildė, bet ir senų naivių, ir naujų, brandesnių, gilesnių, pagal William Blake eiles, pakako. Atrodo, šią savaitę Alina akustiškai užsuks į „Cafe de Paris“ – gal tilpčiau?
Low Roar, sulaukęs net Anykščių radijo dėmesio (viešėjo senelio įkurtame „Anykščių vyno“ fabrike), tikrai labiau islandas, nei lietuvis, nors iš tikrųjų amerikietis. Ilgesingos jo natos kai kam priminė „Sigur Ros“, man tokiam vertinimui pritrūko apimties ir gelmės, bet iki „Kings of Convenience“ visai netoli. Graži muzika. Gražus vakaras. Pirmadienio ryto garso takelis.
Geriausia diena
Žinoma, šeštadienis. Po „Looptroop Rockers“ beliko įkvėpti džiunglių oro ir stoti į eilę prie „G&G Sindikato“. Pats tikrasis „Loftas“ pagaliau buvo kupinas, kaip įprasta, ir į antrą koncerto dalį net pavyko į jį įeiti. Mamanios nurodymu net išbandžiau šokinėdama suktis aplink savo ašį – tokį bytą smogikai sugebėjo užsukti.
Pertraukos tarp „Sindikato“ ir kaip visuomet efektingų „Despotin Fam“, dėl manęs, tikrai galėjo nebūti, nes Fernquest mačiau dar dieną (bent jau buvau supratusi, kad didžiojoje scenoje buvo TAI). Visgi ketvirta ryto atėjo greičiau, nei galėjai tikėtis – šeštadienis buvo visų įmanomų pažįstamų susitikimo, gausos, niekaip neatėjusių sutemų ir juoko vakaras, dar ir dėl to pats geriausias festivalyje.
Smagiausia vieta
Visi džia-džia laurai keliauja ant Cr-edit ir jo kariaunos pečių. Miglotai pamenu, kad „The Kings“ turėjo pristatyti vieną didesnių festivalio dalių, bet galiausiai įsikūrė nedideliame „48 Cecho“ rūsyje. Demolition Man liko Kanadoje, Jacky Murda netilpo į programą, bet pagrojo net dvi naktis iš eilės. Liūtų riaumojimas iš lianomis apkarstyto cecho sklido dvi paras be jokios pertraukos, ir kas keletą valandų vykdyta penkių minučių mankšta pagal jungle buvo geriausia, ką galėjai sugalvoti.
Šeštadienį naktį čia tikrai puikiai raitė Tuffist, jo draugas Jacky Murda mikrofono taip dažnai galėjo ir negriebti, bet viską galima atleisti, kai net barmenai pasidavę atsidavė džiunglių karaliams. Dar reikėtų pagirti nekontekstinį, bet solidų ir išlaikytą Rhodopsin setą pavakare. Sekmadienį rūsyje liko tik stipriausi, bet ir tie buvo paliegę.
Linksmiausia istorija
Pati nemačiau, bet žinau, kad po „Despotin Fam“ koncerto į poilsio zoną užklydęs Justas Fresh dar supliekė sunkiausių „Mondayjazz“ hitų rytinį setą, nes po kojomis pasipainiojo DJ pultas. Na, čia apie aštuntą ryto, ir trečiame aukšte įsikūrusio kempingo gyventojams beliko keltis ir daryti mankštą.
Ko trūko
Pasigedau žadėto intensyvaus nemuzikinio veiksmo dieną (čia nesiplečiant apie tai, kad pačios muzikos irgi galėjo būti daug daugiau!). Šeštadienį užsukus ir per pusvalandį apžiūrėjus paveikslus beliko eiti namo žiūrėti serialo, iki kol didžiojoje scenoje gros kažkas įdomiau, nei krūva muzikantų iš Bristolio. Beje, kodėl sekmadienio vakarą net dviejose vietose rodė futbolą, kaip ir likusiame mieste? Tik užsispyrimas ir entuziazmas neleido išeiti, nes veikti laukiant „Hercules & Love Affair“ tikrai nebebuvo ką! „Pasakos“ kino programa būtų padėjusi.
Žmonių (kad ir jaunų, kad ir nepatyrusių, kad ir nebūtinai iš Vilniaus) irgi šiek tiek pritrūko. Penktadienį dubwise ekskursiją vedęs bristolietis RSD tikrai buvo vertas daug didesnio palaikymo (bent jau didesnio, nei pop-wobblinė „Primetime Massive“ kakofonija), bet minia tik retėjo – na, kad nebuvo daugiau ką veikti. Šeštadienį naktį, atrodo, mėsos jau pakako, bet štai sekmadienio atlikėjai irgi gausesnių plojimų tikėjosi.
Kodėl taip buvo, galiu tik spėlioti. Juk festivalio kainodara tikrai draugiška, net ir turint omenyje, kad vienam asmeniui įdomūs gal tik trys ar keturi koncertai iš visų siūlytų. Per mažai reklamos tikrai negalėjo būti priežastis, nes didžiausi portalai žinias perspausdindavo išsijuosę, ir miestiečiams ne kartą buvo priminta, ką veikti per Jonines. A, Joninės, gal jų tradicijos čia kaltos (nelabai tinkamas žodis)? man asmeniškai Kernavėje pakanka apsilankyti kartą per penkmetį, bet kamščiai ten, sako, buvo didesni nei per atlaidus.
Kas bus
Girdėjau, kad 2013-aisiais „Loftas Fest“ planuojamas jau kitomis datomis. Ir gerai. Bus laiko išrinkti geriausius fotokadrus ir sudėti gruntą pilnametražei festivalio versijai. Gerų atostogų „Lofto“ komandai!
P.S. Ir kaip gi be „SKAMP“?
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS