https://www.facebook.com/events/342697282565290/?fref=ts
Muzikai – taip, aplinkai – ne. „Nokia Trends Lab“
Kurį laiką po dar vienu keistu slapyvardžiu (jis gimė prisivalgius tom yam sriubos) rašinėjau ir į žurnalą „Miesto IQ“. Tiesiog nueidavau, pamatydavau, parašydavau. O šitas „Nokia Trends Lab“ iš tikrųjų buvo daug labiau nurautas, negu tekstas...
Rašinio kaltininkas ir prieš tai sekę kompanijos renginiai, mūsuose vykstantys jau ne vienerius metus, kaip ir signalizuoja jų pavadinimas, pasižymi naujų technologijų pristatymu bei išbandymo galimybe. Iškart apgailestauju, kad apie telefonus ir kitas bendravimo kryptis čia daugiau nebus nė žodžio. Nes aš visų pirma džiaugiuosi nepailstančių entuziastų į Lietuvą atgabenama beveik visada „pačiausia“ muzika.
Kadaise buvau prisiekusi dabar jau a.a. ciklo „Nokia Plug-in“ gerbėja. Dabar nebeaktualiame „Galaxy“ su dar geru tūkstančiu reiverių ošdavom pagal „Tilt“, „Circulation“, Paul Jackson, James Zabiela, Nic Fanciulli ir kitus didžiųjų pasaulio diskotekų didvyrius... vėliau mano entuziazmas kiek sumažėjo „Plug-In“ pakeitus „Trends“, na, o į lapkritį vykusį ketvirtąjį „Nokia Trends Lab“ atėjau viso labo antrą kartą.
Pirmasis „labas“, vykęs Šiuolaikinio meno centre, pamenu, patiko net labai. „Masovkė“ ar ne, istorija prieš dvejus metus meno galerijoje per vieną naktį pamatytus ir apšoktus Mylo, Tiga ir „Zoot Woman“ ir dabar skamba ne visai realiai. Į antrąjį, „Litexpo“ užėmusį renginį su DJ Hell, „Ladytron“ ir „Audio Bullys“ užsukti nepavyko dėl force majeure, na, o pavasarį, kuomet „Nokia Trends Lab“ pasirinko vykti visai man nepatraukliame „Pramogų banke“ ir viliojo taip pat ne itin sielą virpinančiais „New Young Pony Club“, atsisakiau savo noru.
Kiek netikėtai šįkart išrinkta buvusi krepšinio arena tuo tarpu skambėjo labai viliojančiai. Kaip ir „Booka Shade“, kurie, nors ne iki galo įtikino šią vasarą, bet jau senokai ir visam laikui užsiėmę garbingą vietą mano fonotekos viršūnėse. O apie Sophie Ellis-Bextor apskritai negaliu tarti nė vieno blogo žodžio – reikėtų paieškoti kitos tokios visais aspektais idealiai šokių muzikai derančios dainininkės. „Grūvarmadiškis“ Andy Cato? Irgi taip! Visa tai ir daugybė kitų standartinių namuose penktadienį likti neleidžiančių argumentų lapkričio 14-ąją per lietų mane gynė į Sporto rūmų rajoną, buvusią „Lietuvos ryto“ areną. Industrija ir visa kita, maniau, bus neblogai.
Klydau, nes arena ir liko arena, ir jos sportiškumas visgi nugalėjo įsivaizduotą „reivinę“ industriją, turėjusią atpalaiduoti ilgų darbo valandų sukauptą įtampą ir nuplėšti nereikalingą pozą visiems tiems šimtams susirinkusių. Sporto salės nei diskotekai, nei apskritai jokiam kultūringesniam renginiui, mano akimis, netinka – juk net mokyklose šokiai rengiami ne jose, o bent jau aktų salėse, ar ne? Net keliolika kartų didesnė arena – taip pat ne išimtis. Būtent todėl vis atbulesnėmis kojomis kaskart einu į „Siemens“ ar „Utenos“ arenose vykstančius koncertus… Nes skardinės dėžutės „suplokština“ net ir tobuliausią muziką.
Nepaisant mane kiek sutrikdžiusio aplinkos faktoriaus, kuris, deja, turėjo įtakos ir muzikinei „Nokia Trends Lab“, šokiai įvyko visai puikūs. Sąmoningai praleidau lietuvišką jauno ir išties labai smagaus druskininkiečio St. Stereo intro ir į areną atšuoliavau lygiai vidurnaktį, kuomet mikrofoną griebė deivės ilgumo kojomis apdovanota Sophie. Jos balsas, jei ne minėti akustiniai trukdžiai, man pasirodė lygiai toks pats stebuklingai derantis muzikai, kaip įrašuose. Kadangi nesu ištikimiausia jos gerbėja, plojau tik per žinomiausius – „Take Me Home“, „Groovejet“ ir „Murder On The Dancefloor“ –, bet ir kitais atvejais bent jau šypsojausi.
Sophie pakeitę vokietukai „Booka Shade“ man stilistiškai daug artimesni, deja, niekaip nesuprantu jų pasirodymo prasmės. Jie – du, jie – elektronikai, jie – gyvi. Puiku. Visai kaip „Chemical Brothers“, „Daft Punk“ ar kad ir jaunėliai „Justice“. Ir tokių, kaip minėtų atlikėjų, pasirodymų man visiškai užtenka tam, kad suprasčiau, ką jie nori pasakyti. „Booka Shade“ gi turi žongliruoti neoninių būgnų lazdelėmis, kaukti į mikrofoną, ploti rankomis ir alsuoti drauge su minia, svaigti ir vyniotis vien tam, kad man pasirodytų, jog visko tiesiog per daug. Visgi atradau būdą mėgautis akimirka – užsimerkiau, todėl „Body Language“, „Karma Car“ ir kiti hitų hitai, nesupurvinti beprasmio atlikimo, visuomet liks mano širdyje.
Andy Cato palikau ištikimesniems gerbėjams – jie, beje, teigė, kad labiau hipnotizuojančio ir gundančio seto jau senokai nebuvo girdėję. Teko atsisveikinti su ne itin svetinga, bet puikiai muzikos apvilkta arena, kurioje tąnakt minia susirinko ypač marga. O ko galėjai tikėtis? Organizatoriai pasirūpino tokia plačia ir įvairiapuse informacijos sklaida, kad suvilioti buvo nuo „komerciškiausių“ iki „pogrindiškiausių“ klubinėtojų. Ir jei tokia lankytojų amplitudė ir, be abejo, jos lemiamas jų kiekis leis ir toliau Vilniuje girdėti šiandienos, o ne praėjusio dešimtmečio muziką – aš ne prieš. Tik ne sporto salėse, prašau.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS