http://www.ticketpro.lt/jnp/music/1394731-duality-freddie-gibbs.html
Karštos kavos nėra!
Kas vyksta, kas nutiko visų galvoms? Pilnatis, pavasaris, antra jaunystė ar viskas kartu? Bet man tai net labai patinka. Dar vienas toks ilgas ir apskritai „toks” savaitgalis, ir visam gyvenimui liksiu šešiolikmetė. Šį kartą nieko neužsirašinėjau, todėl pusę prisiminimų greičiausiai išbarsčiau…
Nauja balta vieta seniai stebinančiame savo formomis daikte parke prie Lietuvos kino teatro – „Milk Bar”. Nors oficialiai pirmasis klubo vakaras penktadienį buvo „tik su kvietimais”, šių buvo tiek daug, kad sveikintis visi pavargo po pirmų penkių minučių. Tuomet iš inercijos sveikinosi ir visai nepažįstami, taigi vakarėlis pradėjo panašėti į klasės susitikimą. Kažkodėl seni ir nauji pažįstami ilgai nedrįso atsiduoti kaip visada kosmiškai fantastiškai Saulty muzikinei pasiūlai ir grumdėsi kažkur tarp baro ir šokių aikštelės.
Greta interjerinių pieno butelių, to pačio skysčio baseino, baltų sofų ir pilkšvų lubų penktadienį man betrūko tik pieniško šokolado desertui. Nes labai vertingo pavadinimo ir sudėties „Pienas su +”, be abejo, rado savo vietą „Milk Bar” meniu drauge su kitomis pieniškai alkoholinėmis išdaigomis.
Ko trūksta? Įsivažiavimo, be abejo. Bet dar labiau trūksta bent dvigubai ilgesnio baro – juk sėdimų vietų ir padavėjų tikrai neužteks visiems norintiems. Girdėjau planų šalia klubo įrengti „visparinį” kioskelį… O mergina, sutikta greta tualeto, sakė „O, kaip faina, kad kabina tik viena, galima draugų prisivest!”. Pozityvumas išgelbės pasaulį! Ko jau ko, bet jo „Pienbario” atidarinėtojams tikrai pakanka. Iš vienos pusės gerai – kam tie betiksliai šilkiniai-auksiniai ornamentai, kurie vis tiek bus sulaistyti degtine? „Milk Bar” pajaučiau Mokytojų namų kiemelio dvasią, todėl laukiu dar geresnių vakarėlių. Tuo tarpu neužtrukau, nes kalendoriaus dėka penktadienio naktis buvo labai trumpa.
„Deadbeat”… Netikėtas šedevrui prilygstantis koncertas. Su kanadiečio „Something Borrowed, Something Blue” dažnai užmiegu, bet paskutiniam „Sutemų” sezono vakarėly gulėti norėjosi mažiausiai. Vyniojomės pagal nestandartinius dubby garsus, perkoštus ragga vokalais. Nerandu daugiau epitetų. Skraidyti vietos buvo užtektinai, nes neaišku, ką veikė pusė „G” šokių aikštelės – šokėjų joje nebuvo. Nuotaiką žemyn nuleido tik tai, kad laiku baigęsis koncertas taip ir neprasitęsė, o jį pakeitė ne patys tinkamiausi garsai. Eiti miegoti buvo pats laikas.
Tarp dviejų naktų nepatogiai įsipaišiusi darbo diena visgi leido pasidžiaugti sostinės naujove – „Gatvės muzikos diena”, už kurios idėją Andrius M. nusipelnė kolektyvinių rokerių, reiverių ir reperių plojimų. Pravdietė Rasa J. nepatingėjo visko nupaveiksluoti, o aš tenkinausi erdve prie ŠMC (nes jame vyko "Vyno dienos", cha cha). Mielai hausinis Antanas ir susimažinęs Paul Nevermind, dar gerokai atsinaujinęs Golden Parazyth su videoprojekcijom, svaidomom „Rut Rut” patrankų… Gaila, jog baigėsi dešimtą ir gaila, jog ateityje  panašūs smagumai turės baigtis dar anksčiau. Įstatymai griežtėja, o tai mane gąsdina.
Irrr… „Exit” tapo galutinai pagerbtu tarp vilniečių – po šeštadienio, manau, visi tie, kurie pirmąkart ten lankėsi, tapo kiek laimingesni. Prisipažinsiu – man tik atvažiavusiai buvo gerokai keista. Kaip „Gravity”, gal net kaip „Woo” ar kokia „Romantika”. Visi smalsiai dairėsi, bet kadangi pusę pirmos už pulto pradėjo vaidentis garsiausias Detroito kosmonautas, beliko užimti pozicijas šokių aikštelėje. Atsisveikino Karalius, „This is a test to the emergency broadcast system”, - paskelbė kaip niekad užsukta garso sistema, ir nėrėm.
Iki skausmo žinomų melodijų Jeffas Millsas, kaip ir buvo galima tikėtis iš daugelio jo setų, nepagailėjo. „Night of the Jaguar”, „I Feel Love”, „Strings Of Life”, „The Man With The Red Face”, „Bells”. Bet to jokiu būdu nepavadinsi eiliniu hitų popuri, nes visi išvardinti savo sričių perlai skambėjo kažkaip pirmapradiškai – iš tų rankų, kurių ir turi skambėti. Kiekvienas šokių aikštelės karys rado savo melodiją, savo praėjusių naktų atsiminimą, savo jaunystės gabaliuką, savo sekundę ir tą momentą, kai apkabinti šalia esantį norėjosi labiausiai. Man tai nutiko per „Strings Of Life”. Būtum matęs šalia straksėjusį savo laiku labai dažnai šį laimės gabalą leisdavusį Vidį…
Ne ką mažiau, nei Jeffas, mane pradžiugino ir „Techstylism” berniukai – kietai ir energingai pradėję, jie iki pat pabaigos pusę penktos (ech, neeksitiškai anksti…) nepaleido ištikimiausių šokėjų, kurių šypsenos žaižaravo po visą klubą. Beje, ar pastebėjai – kuo solidesnis vardas didžiojoje salėje, tuo retesnė minia r’n’b valdose?
Nepavadinčiau „Sobieski Uogos: Jeff Mills” savo metų vakarėliu, bet penkmečio norų išpildymu jis tikrai tapo. Iki galo neatsipalaidavau, bet viskas buvo taip, kaip tikėjausi. Per Digweedą šypsojomės labiau, ar ne?
Sekmadienį pramiegojau „Ugly Duckling” koncertą, po kurio visi Vilniaus plačiakelniai, jiems prijaučiantys bei patys grupės nariai skuodė į „Woo”. Ir tai nebuvo viskas – sklando įdomus gandas, jog pats paskutiniausias renginio afterparty vyko „Gravity”. Maždaug 7-ą ryto. Daugiau neužsiiminėsiu tokiais niekais, kaip miegas!
Iliustracija nučiupta pakeliui iš „Exit”.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS