http://www.opiumclub.lt
When I say Tesla, you say Digweed
Penktadienis nelabai, šeštadienis rimtai. Išorėje lietingas, viduje labai audringas savaitgalis (ir dizaino) namuose neleido užsibūti ilgiau, nei reikalauja miegas, ir tai yra tikroji vasaros nuojauta. Praėjusiais metais iš tuzino vasaros savaitgalių namuose, tiksliau, Vilniuje, buvau gal du!
Neatsitiktinai paminėjau dizainą. „Dizaino savaitgalis‟ man iš esmės didesnio įspūdžio nepaliko – tie patys kedai (nors su šakočiu buvo tikrai geras), turgelis, loftai, tie patys veidai, kaip ir praėjusiais metais. Bet gal to ir reikia, ne man spręsti, teįvertina patys dizaineriai. Visgi į loftų kvartalą užėjau, nes programoje buvo pažadėta ir pramoginė-muzikinė-naktinė dalis. Ir vyko!
Savaitgaliui filialą Naujamiestyje įsteigusi „Satta‟ neprašovė, kaip supratau, tik pirmąjį vakarą. Tuomet veiksmas vyko gana uždarame Ševčenkos g. kieme. Palanku tai, kad nuolatinių gyventojų ten nėra, bet viešbučio svečiai, deja, trankiu jam session festivalinėje palapinėje nebuvo labai patenkinti, tad vakarą šviesų efektais puošė ir patrulių automobiliai. Kam nepasitaiko, o ypač SOStinėje?
Žodis „festivalis‟ - irgi ne per klaidą. Pliaupiant lietui gūžimasis palapinėje buvo kažkoks nostalgiškai draugiškas, lygiai toks, koks būna festivaliuose. Tikras „Satta Outside‟, kurio metu irgi kartais lyja. Sutikau įvairių smagių personažų, pavyzdžiui, tikrą „Satta‟ legendos Fulgeance antrininką, nieko apie skambųjį prancūzą nežinojusį ir labai kikenusį, kai pasakojau jam apie beats. Jam sessiono, kuriame keitėsi tik bosistai, frontmenas tuo tarpu koveriavo viską nuo „Fa Fa Fa‟ iki „Shined On Me‟
Toliau nuotaikos kreivė kažkodėl ėjo tik žemyn. „Lofte“ pasirodėm dar iki vidurnakčio (nes kieme buvo tikrai šlapia ir šalta), grotuvus vis dar miklino St. Stereo, pasirodymui ruošėsi „Proper Heat“. Nėra jie mėgstamiausia mano lietuviška grupė, greičiausiai ir netaps. Pagalvojau, kad jų muzika ir šios struktūra visgi labiau diskotekinė, nei koncertinė – kūriniai nėra blogi ar neįdomūs, bet tiktų kaip muzika fonui ir šokiui, o ne atsidėtam klausymui, kas iš esmės ir yra koncertas. Bet gerbėjos šoko, tad priekaištų galėtų susilaukti nebent rėksmingas, tačiau nenublizgintas vokalisto kaklaraištis.
Įvaizdis. Jo „Lofte“ tikrai netrūko, ir nors salė toli gražu nebuvo sausakimša, mados blogeriai darbo turėjo užtektinai. Tiesą sakant, atrodė, kad pusė klausytojų ir yra tie blogeriai. Blogerės. Aišku, buvo ir Vee, būtinai turėjęs užlipti ant scenos ir pareikšti „When I say Tesla, you say Boy“. Nei laiku, nei vietoj. Ar čia toks priminimas, kas „Lofte“ šeimininkas? Ką manote?
„Tesla Boy“ tuo tarpu jokių priekaištų ir vienas didelis komplimentas. Sintetinis-elektrinis romantizmas, vietomis traukiantis net iki gotikinio minoro, nėra klausomiausia mano muzika, bet kokybė ir aistra bet kokiu stiliumi skamba ir atrodo gerai. Vokalistas ir idėjinis grupės vadas, aišku, užėmė pirmas pozicijas tiek muzikoje, tiek vaizde, kiti trys „Tesla Boy“ nariai gi atliko labiau statistinius vaidmenis. Tiek koncerto metu, tiek po jo, vakarėlyje „Briusly“. Beje, ten grupė vaidenosi ir šeštadienį – vadinasi, patiko. Sklido gandas, kad Antonas net praleido lėktuvą, bet galiausiai buvo paneigtas.
„Satta“ su „Spectral“, kuris yra mėgstamiausias mano ciklas šiemet, visgi neįtikino. Gal pritrūko tų loftuose strigusių sattiškių? Užtrukom penkias minutes, kiek ilgiau – „Opium“. Buvo jau po trečios, ir apatinės šokių zonos duris radom užrakintas! Organizatoriai mat sumanė visą „Silence“ jėgą sutelkti viršuje, kadangi lietus penktadienį namie paliko ne vieną dešimtį reiverių. Taigi Marcus Worgull, kiek anksčiau labai turiningai paviešėjęs ir „Mix Subo“ studijoje, tą naktį sugrojo netgi du setus. Abu, sako, buvo gilūs ir „innerviziški“.Tikrieji šokiai prasidėjo penktą ryto, manęs, aišku, ten jau nebebuvo, ech.
Nusivylusi savo ir Vilniaus santykiais šeštadienį išmyniau į Kauną, ir iki šiol labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu. Kiek po pirmos sulaukusi žinutės, kad John Digweed „jau groja tikrąja šio žodžio prasme“, pusę dviejų visu tuo įsitikinau ir savo ausimis.
„Exit“ pastarąjį kartą lankiausi kažkada rudenį, pusės metų pertrauka tikrai išėjo į naudą – pasiilgta abipusiai! Klube iš esmės niekas nepasikeitė, bent jau tikrai nesuprastėjo. Garsas, šviesos, azotas, lazeriai, barmenės žudo ir tuo pačiu naujam gyvenimui įkvepia taip pat užtikrintai. Pažįstamų, žinoma, vis mažėja, bet susirinkę Kauno scenos vilkai užėmė tradicinę vietą klube prie galinio baro, tad tylėti nebuvo kada (och, kokių įkvėpimo kupinų istorijų prisiklausiau apie Kym Wild charizmą ir acid fonoteką), nebent šokių aikštelėje, kur ir praleidau didžiąją nakties dalį. Nes to į „Exit‟ ir važiuoju – šokti. Nes ten tai daryti geriausia.
Iš tikrųjų apie Digweed grojimą galiu pasakyti tiek, kad jis varė iš peties, net ne iš peties, iš proto. Kaip visada susikaupęs ir nunarinęs galvą, pirmas porą valandų – net akiplėšiškai giliai ir lėtai, net mažesniu, nei leistinas autostradoje, greičiu. Apgalvotai kėlė taip palengva, kad stipriau trinktelėjo tik apie trečią, kai salė ir taip dalinosi grupinę išprotėjimo haliucinaciją. Nežinau nė vieno pavadinimo – tuo metu galvojau, kad tokia muzika išvis dar nesukurta. Kažkas nuo house iki techno su „senu geru“ dvelkiančiais progressive įsriegiais. Pastaruoju metu mano nebeklausoma (dėl to ir pavadinimų nežinau), bet magija. Arba, kaip sakė vienas geras mano draugas, 2007-aisiais to paties Digweedo viešnagės metu kliedėjęs apie pasaulį išgelbėsiančią meilę, „Sena gera Digweedo monotonija iki 6 ryto‟. Taip, jis vienas nedaugelio, monotoniją paverčiančių geismo objektu.
Maniau, pries penkias jau gulėsiu lovoje. Kur tau. Maždaug tuo metu šokau ant baro, o kai visų vaivorykštės spalvų šotus ant jo palikęs Kastis Torrau nuskubėjo pakeisti svečio, supratau, kad dabar jau tikrai teks važiuoti namo, o ir šokių aikštelė pagaliau buvo pradėjusi tuštėti. Nieko, beveik keturios valandos įkrovos – daugiau, nei reikia 100 km atstumui įveikti.
Pailsėjau nuo Vilniaus, tad penktadienį, matyt, teks lįsti į patį jo juodumą ir sudalyvauti „Nesakyk Mamai!‟ apdovanojimuose. Iki tol – pirmosios „Afrikos dienos‟, tikrai labai noriu ir patariu.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS