http://www.bilietupasaulis.lt/lit/bilietai/koncertai/robert-henke--lumire-151874
Kita Suckmafinger ekrano pusė
Kad vakarėlis susideda ne vien iš atlikėjo ir jo gerbėjų, man jau seniai aišku. Kol nepradėjau kalbinti apsaugininkų ir barmenų (o planuoju), prie arbatos paposėdžiauti pasikviečiau vizualinės renginių pusės meistrę, paprasčiau (sąlyginai) vadinamą videomenininke – Eglę Suckmafinger. Net įdomiau yra tai, kad šiuo metu Eglė koncentruojasi į darbą teatre, o ne diskotekose. Vadinasi, į gana masyvų savo kūrybinį etapą jau gali pažiūrėti iš toliau.
Padiskutavom ne tik apie pačios Eglės kūrybą ir vidžėjavimą apskritai, bet ir savarankišką moteriškumo elektroninėje muzikoje temą. Ši reikalauja daug platesnių pokalbių, juos palieku ateičiai. Gal net „Baltijos elektronikai“?
Kaip tapai reivere?
Į tūsus pradėjau vaikščioti gal 16-os – dabar man 24-ri. Buvo devinta ar dešimta klasė.
Beje, tu vilnietė?
Jo! Tai va. Iš pradžių, 14-15-os tūsinausi su gatviniais pankais. „Kablys“ ir panašiai. Turėjau draugę, su kuria varinėdavom į „Vault“, „Intro“, buvom „Elektrodienose“. Šiaip buvo sunku tūsintis, nes tėvai neduodavo daug pinigų, tik mokyklai, tai daug neprivaikščiodavom. O įėjimas kainuodavo ne 5 Lt, kaip dabar!
Iš pradžių patiko stiprūs stiliai. Hardcore, techno. Po to linkau į minimal techno ir atsikračiau sunkenybių. Toliau nelabai atsimenu! Klausiau daug įvairios muzikos, negalėjau savęs priskirti jokiai subkultūrai, nes Vilniuje renginių būdavo tiek mažai, jog spėdavau apeiti visus ir dar trūkdavo.
O kaip tapai scenos dalimi? Ar prieš vidžėjavimą buvo kitų dalyvavimo variantų?
Kaip didžėja esu pasirodžiusi du kartus. Tuo pačiu „pavadinimu“ – Suckmafinger. Kai pirmą kartą grojau, išvis pirmą kartą stovėjau už pulto. Abu kartai, beje, buvo „Paryžiaus kavinėj“. Jau tą pirmą kartą su drauge rinkome visokius muzikinius video klipus, kuriuos rodėme per vakarėlį.
Aha, aš irgi ten pirmą kartą pultą paliečiau!
Ha, geras! Pirmą kartą grojau electro, tuo metu labai patiko. Nepamenu, kada tai buvo. Bet antrasis kartas tikrai pamenu, kad buvo su Julium Balčikoniu. Jis tuomet pasivadinęs buvo „Naked ape“. Mes abu grojom play/stop principu, o Aura Maknytė vidžėjavo.
Apie vidžėjingą iš pradžių visai negalvojau ir to neplanavau. Vilniaus dailės akademijoje pradėjau studijuoti fotografiją ir media meną, ten susipažinau su Vaciu Nevčesausku – jis buvo mano dėstytojas. Jis, kaip žinia, pats vidžėjus. Į vieną vakarą jam supuolė du renginiai – „KultFlux“ ir dar kažkas – ir jis pasiūlė man stoti į VJ vietą. Sakiau „Jo, davai!“. Iki tol buvau pamaigiusi primityvias programas, man tai buvo įdomu, bet nerodžiau iniciatyvos. Pabandžiau ir labai patiko. Tą vakarą buvo daug draugų, viską matė, mane stipriai palaikė ir laukė antro karto. Tai pastūmėjo domėtis, po truputį ėmiau rinkti semplus ir vidžėjauti įvairiose vietose.
Minėjai, kad Suckmafinger pseudonimas lydi jau seniai. Iš kur jis?
Iš „Myspace“ laikų. Susikūriau profilį, nenorėjau vadintis savo vardu. „Suckmafinger“ – frazė iš Angie Reed kūrinio „I Don‘t Do Dirty Work, Sucka!“. Jame Angie varo ant savo boso, kuris verčia daryti su pareigomis nesusijusius darbus.
Kaip, beje, sugalvojai studijuoti fotografiją ir media? Vis tiek buvo potraukis į tą sritį?
Tiesiog sugalvojau. Nusipirkau fotoaparatą, kažką pafotografavau pusmetį, pafilmavau, ir va. Nebuvo taip, kad visą gyvenimą ruoščiausi. Buvo kursiokų, kurie nuo penktos klasės juosteles ryškindavosi.
Pati apsisprendžiau, nes turėjau draugų, kurie ten studijavo ir buvo patenkinti, girdėjau labai gerų atsiliepimų apie dėstytojus ir jų santykį su studentais, laisvę ir panašiai. Norėjau laisvesnės specialybės, apie rimtus mokslus negalvojau, nors tikslieji ir sekėsi gerai.
Dabar, turėdama diplomą, manai, kad buvo verta?
Taip, nors visą laiką dirbau ir studijoms skyriau mažai laiko. Fotografuodavau ir filmuodavau įvairius vakarėlius, pristatymus, su fotošopu komiksus spalvindavau. Nuo chaltūros iki chaltūros – pati save išlaikau nuo 17-os. Jei būčiau daugiau mokiusis, manau, būčiau dar labiau patenkinta.
Nesvarstai apie tolimesnes studijas?
Užsienyje. Bet nežinau, kada. Mėgstu algoritminį, matematinį meną, tad norėčiau derinti dvi senas aistras – mokslą ir menus.
Pati vidžėjavimą matau tik iš šono. Labiau įsigilinau turbūt tik Ryklio „Teorijoje“. Kaip suprantu, tai gali būti arba surinktų vaizdų klijavimas, arba kažkokio algoritmo pasirašymas, tiesa?
Viskas priklauso nuo menininko. Krypčių ir specifikų yra nemažai. Vienas variantas – visiškai „geekinis“. Pavyzdžiui, „Satta Outside“ pasirodęs Pixelnoizz – kompiuterių specialistas, pats rašo scriptą, kad šis reaguotų į impulsus. Yra vidžėjų, kurie naudojasi tik surasta ir surinkta medžiaga. Kiti naudojasi tik generatyviais plug-in'ais. Dar vieni vidžėjina „hipišku“ principu – stiklinis indas su skysčiais, visa tai maišoma gyvai ant senovinio projektoriaus.
O programų yra ir labai primityvių, ir rimtesnių. Tai vėlgi menininko reikalas, galima vidžėjinti ir žaidimų kompiuterį prie projektoriaus prisijungus.
O kokia tavo kryptis?
Daug eksperimentuoju, bet dažniausiai naudoju savo semplų biblioteką, perleistą per VJ softą. Semplai vienaip ar kitaip susiję su gamta, mokslu, kosmosu. Esu „zilitoninį“ kompiuterį prijungus, žmonės ateidavo pažaisti, labai smagu. Kartais realiu laiku transliuojanti vaizdą kamera tampa pagrindiniu įrankiu. Vienąsyk vidžėjinau ir su gyvomis sraigėmis, filmuojamomis kamera. Į klubą buvau atsinešus visą akvariumą. O kartą, per Vyto Realtime gimtadienį Sattoje, dirbau tik su Youtube.
Priemonių yra tikrai labai daug, bet svarbiausia – audiovizualinis rezultatas ir pranešimas, o ne naudojamų priemonių kietumas. Manau, profesionalumas – tai būti laisvu ir neprisirišusiu prie specifinių programų ir technikos.
Kiek laiko praėjo nuo tada, kai vietoj Vacio vidžėjavai „KultFlux“ iki savotiško pripažinimo scenoje? Na, kol tave renginių organizatoriai ėmė vertinti kaip menininkę, mokėti tau pinigus?
Manau, apie metus – pusantrų. Iš pradžių, vedama entuziazmo, siūlydavausi pati ir dirbdavau dykai arba už minimalius pinigus. Tai buvo mokykla. Naudodavau internete padalintą medžiagą. Vėliau ėmiau rinkti ir gaminti ją pati.
Ar tavo karjera sutapo su vidžėjavimo svarbos pripažinimu Lietuvoje? Ar tiesiog įsiliejai į labiau patyrusių kolegų gretas?
Sunkus klausimas! Negaliu tiksliai atsakyti, nes nelabai žinau, kas buvo iki tol. Nei „Vault“, nei „Intro“ matyti vaizdai nebuvo panašu į tai, ką ėmiau daryti aš. Mano reivo pradžioje vidžėjavimas buvo kažkas kito – „Turiu fainą filmą, paleisiu šitą“.
Ir dabar juk kai kur taip yra.
Taip, nes tai yra pinigų taupymas. Ir, tiesą sakant, kartais „fainas filmas“ yra geriau už kai kuriuos vidžėjus.
Kaip aktyviai dabar vidžėjauji?
Dabar pristabdžiau šį reikalą, na, pati to norėjau. Iki šio pavasario po du tūsus į savaitgalį paveždavau. Ir į kelis renginius per vakarą kviesdavo. Po to ėmiau garsiai kalbėti apie tai, kad pavargau, kad darbas ima stelbti kūrybą. Buvo keli renginiai, į kuriuos atėjau be jokio noro, tik atidirbti, nes pasižadėjau. Jausdavausi negerai.
Ar tau turi patikti renginio muzika, ar prisitaikai? Vidžėjai juk pasirodo tikrai plataus spektro vakarėliuose.
Man vidžėjavimas yra menas, ne pragyvenimo šaltinis. Todėl man tikrai labai svarbu, kokia muzika skamba. Jei sulaukiu kvietimo į renginį, kurio stilius nebūtinai mano mėgstamas, tenka gerai pagalvoti. Nors kartais įdomu pabandyti kažką naujo.
Dažniausiai pasirodau beats, dubstep renginiuose. Taip pat kartais techno. Priklauso ir nuo veiksmo vietos, vardų, nuotaikos, atmosferos. Kartais house tūse būna šimtą kartų geresnis vaibas, nei dubstep renginyje, kuriame, atrodo, visi jau nuo jo pavargę.
Su kuriais didžėjais dirbti smagiausia?
Su „Mondayjazz“ tikrai smagu. Trise kai įsijaučiam, tai galim ir laikrodžio nepastebėt, ir štai jau dešimt ryto. Iš „Sattos“ mus visada vydavo lauk su šluota.
Be abejo, ir su „Lowvibe“ komanda. Tai idėjinis projektas, gaila, dabar jis kiek nurimęs, nes Genys išsikraustė į Berlyną. Man asmeniškai „Lowvibe“ – tai mano stiliaus išvystymo laikas. Nugalėjau tam tikrus principus, atsipalaidavau, nes pašonėje turėjau labai puikų palaikytoją – Mark Splinter. Jis skatino visas mano idėjas, už tai jam esu be galo dėkinga. Niekas daugiau nėra taip palaikęs ir tikėjęs manimi kaip jis. O kai žmonės dar ir prieina po tūso ir padėkoja, tai skatina dar labiau stengtis ir galvoti naujas idėjas.
A, beje, šitai irgi norėjau apkalbėti. Su didžėjais viskas aišku – jie dėmesio centre, gėrimus neša jiems, merginos mirksi jiems, forumuose kalba apie juos. O kaip vidžėjams? Ar jų asmenybėms, ego pakanka palaikymo? Ar jo reikia?
Taip, labai reikia. Kai žmonių akys nukreiptos į tai, ką mali pirštais, būna nerealu. Kartais septintą ryto, kai muzika jau ne visai šokama, žmonės aikštelėje lieka dėl to, kad yra ekranas su judančiais vaizdais.
Vakarėlio apipavidalinimas – labai svarbu. Interjeras, apšvietimas, vizualiniai sprendimai – televizoriai, ekranai, LED'ai. Tai išlaiko žmones vakarėlyje. Ne tik muzika, kuri žaidžia gal 50 procentų. Aišku, kaip kada.
Iš esmės žmonės turi jaustis patogiai. Kartais muzika puiki, bet nėra dermės, lankytojus kažkas erzina. Ar šviesos, ar interjeras blaško, ir tu nori išeiti. Beje, pastebėjau, kad jei vakarėlyje nevidžėjauju, man jau būna nuobodu...
Daugelis atlikėjų tuo skundžiasi – na, kad laisvu nuo darbo metu nebeina į klubus. Tau tas pats?
Taip, man tai irgi nutiko. Ėmiau dirbti su teatru, opera, koncentruojuosi į tai. Vakarėliams nebelieka nei laiko, nei jėgų. O taip pat iš savo raciono pašalinau alkoholį, kuris dažniau ir ištraukdavo iš namų.
Vasaros pradžioje „Vasaros terasoje“ pristatei projektą „Under your butt“, išėjusį iš ekrano rėmų. Kas tai?
Traktavau tai kaip eksperimentą, nežinojau, ar jis pavyks. Pirmą kartą dirbau su trijų projektorių instaliacija ir tokia didele apimtimi – kėdėmis. Tai – trečiadieninės vaizdo naktys apskritai – buvo „Vasaros terasos“ ir „Video Camp“ iniciatyva, skirta paremti, paskatinti videomenininkus.Nenorėjau apsistoti ties ekranu, pakeisti vietą akims. O kėdė, kojos – akims ypač sunkiai pasiekiama vieta. Manau, eksperimentas, nors ir neturėdamas stipraus koncepto, pavyko, paskatino ieškoti toliau.
Kol nenuėjom į teatrą, dar grįžkim šiek tiek į klubus. Kas būna, kai vidžėjus prisigeria? Ar taip pat darbo metu tūsinatės, kaip ir didžėjai?
Panašiai. Darbo specifika juk labai panaši. Jeigu negersi ir nešoksi už pulto, nenueisi prie baro pakalbėti su draugais, tai neįsijausi į vakarėlį ir viskas greit pabos. Pirmoji taisyklė – nebūti vakarėlio autsaideriu. Man tai pavyksta suderinti, nes visada mėgau ir tūsintis, ir meną, todėl galiu klube būti iki ryto, o išeinu tarsi nušvitusi, pasikrovusi, che che che.
O dėl prisigėrimo... Visko būdavo, bet manau, kad vidžėjauti, lyginant su grojimu, išgėrus lengviau. Klaidos ne taip staigiai pajaučiamos, kaip, pavyzdžiui, nukritusi adata, che che che. Jei užmiegi ant kompo arba su draugais užsipliurpi ir ekranas tampa juodas, tai gal taip ir turėjo būt? Cha cha. Bet nusiskundimų nėra tekę išgirsti.
Gerai, teatras. Kaip į jį papuolei ir kas ten vyksta?
Čia tokia sena pažintis su režisiere Yana Ross. Ji dabar kuria Lietuvoje, anksčiau – JAV ir Vokietijoje. Atvykusi ji ieškojo žmogaus, galinčio padėti pasigaminti DVD portfolio. Padėjau, jai patiko, kartu dirbome prie vieno spektaklio eskizų festivaliui. Rugpjūtį Klaipėdos muzikiniame teatre pristatėme operą. O spalio 7-ą Dramos teatre vyks spektaklio „Chaosas“ premjera. Jame esu atsakinga už video. Nuo idėjos, iki jos įgyvendinimo ir „paleidimo“ spektaklio metu - viską darau pati. Ir visa tai labai patinka. Norėčiau ir toliau dirbti teatre kaip videomenininkė.
Dar palieskim vieną opią temą – moteriškumą. Moterų atlikėjų mūsų scenoje nėra tiek daug. Vidžėjų, skaičiuojant procentais, gal net daugiau, nei didžėjų? Nors iš esmės atlikėjas, buvimas scenoje – gana moteriškas dalykas. Kaip manai, kodėl elektroninėje kultūroje moterys dažniau būna šokėjos?
Mene tai dažnas atvejis. Kūryba reikalauja didelio atsidavimo, įsigilinimo, laiko, ir atsiribojimo nuo buities. Neužtenka kažko daryti gerai. Reikia taip pat suktis tame rate. Jeigu darai ir patinka, ką darai, bet esi užsidariusi namuose, nieko neišeis. Reikia iniciatyvos, kurios moterims gal pritrūksta. Kodėl jos toli nuo to veiksmo, nežina.
Šiaip lyčių klausimas sunkus. Kodėl politikoje daugiau vyrų? Kodėl vakarėliuose didžėjų? Gal komentaruose kas nors atsakys pagaliau?
Gal vyrai tiesiog labiau įsitraukia į tai, ką daro. Žvejyba, futbolas, didžėjavimas, pultas, mygtukai. Moterys labiau multitaskina, atsiranda vaikai, namai, kuriuos reikia prižiūrėti. O ir tūsintis su didžėjais iki galo labai sunku, che che, ne visų moterų fiziologija atlaikytų.
Taip, be to, didžėjai vis tiek yra chebrų nariai. O tos chebros vyriškos, sunku moterims lygiomis teisėmis jose dalyvauti. Apkalbų pradėjusios groti sulaukia, neabejoju. Vaizde gal šiek tiek kitaip. Vidžėjų apskritai trūksta. Ateikit!
Komercinėje elektronikos pusėje, gaila, bet dažniausiai tuo ir remiamasi, kad atlikėja yra moteris. Nesvarbu, kaip ar ką ji groja, jei ji moteris, tai ir apdainuojama kviečiant į renginį.
Tai mane labiausiai ir nervina! Bet, manau, tai priklauso ir nuo paties menininko. Mane neseniai kvietė dalyvauti į tokį renginį. Sakė, va, mes, moterys, darysim tokią parodėlę, gal pavidžėjautum atidaryme. Pirmas mano klausimas buvo apie tai, ar kviečia dėl to, kad aš moteris, ar dėl to, kad gerai darau tai, ką darau. Jos pripažino, kad iš esmės dėl to, kad esu moteris.
Ar tokios moteriškos idėjos negilina problemos? Juk vyrai nedaro vyrų renginių?
Žinoma, kad gilina. Pavyzdžiui, festivalis „Šeršeliafam“. Kam atsiskirti? Pati skatini į save žiūrėti kaip į moterį, o ne kaip į kūrėją. Man tai nepriimtina.
Tiesa, tūsuose pastebėjau, kad man būnant moterimi ir vidžėjaujant publika labiau atkreipia dėmesį į tai, ką darau. Nes tai – nekasdieniškas vaizdas, netikėta, juk retai renginyje matai moterį prie kompiuterio.
Esi gavusi gėlių?
Ne. Kokteilių ir alaus – tikrai taip.
O kaip yra su finansine puse? Vyrai vidžėjai uždirba daugiau, ar to nežinai?
Na, kiek suderėsi, kiek gali už save prašyti, priklauso nuo tavęs. Manau, čia lytis nieko nereiškia. Be to, šioje srityje Lietuvoje galioja standartas. Dažniausiai vidžėjus gauna dvigubai mažiau nei didžėjus, dirbdamas nuo dešimt iki septynių ryto, o didžėjai groja porą valandų. Che che. Vidžėjus į vakarėlį ateina pirmas, išeina paskutinis.
Lūžis atėjo dirbant su „Lowvibe“. Sakiau, Markai, blemba, aš darau meną devynias valandas, nepalieku suktis semplų, nechaltūrinu, sėdžiu prie kompo, aš verta daugiau pinigų. Taip pralaužėm ledus, Markas išsiderėjo dvigubai didesnę sumą.
---
Eglei neatskleidus ateities planų (matyt, teks sekti teatrų afišas) baigėm lyg ir neišbaigtai. Vietos diskusijoms po šio posėdžio tikrai liko. Tiek apie vaizdo svarbą, tiek apie moters vietą pasaulyje. Yra klausimų? Ar atsakymų?
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS