Splinterdata v3.40
Metų klientas
Savaitgalio headlineriu skelbiu saulę. Dvi ištisos dienos po ja ar su ja, ir netgi atitinkama dalis nakties programos. Tik vienos, bet labai kupinos.
Penktadienį visų pirma buvo „ADrenalinas“, jau ketvirtas iš eilės man ir tikrai džiaugsmingiausias. „Satta“ ir festivalis „Satta Outside“ yra metų klientas, ir nors mano indėlis į praėjusių metų kampaniją gana epizodiškas, jaučiuosi šeimos nare – šiąnakt netgi sapnavau būsimą festivalį. Jame stovyklinis Šventosios amfiteatras išsiplėtė vos ne iki Marakanos dydžio, o vienas draugelis bandė įtikinti, kad statyti palapinę ant betono yra labai patogu ir madinga. Kur nakvojau, nebespėjau susapnuoti.
Po apdovanojimų – „Jalta“, didžėjaus ten nebuvo, tik daug reklamos kalbų, kurias gana skubiai iškeičiau į John Digweed – kažkodėl nenorėjau prisikalbėti atrištu liežuviu, taigi visų pirma vengiau jo atrišinėjimo. „Pacha“ iš vidaus pamačiau po gero pusmečio pertraukos, ir „Gus Gus“ vakaras man visgi patiko daug daug labiau. Dabar nespėjau įsijausti, neturėjau su kuo pasilaikyti už rankų, na ir šiaip jaučiausi ne namie. Bet per tą klube praleistą valandą neišgirdau nė vieno erzinančio garso (Tuo tarpu prieš trejus metus naktis su Digweedu virto kažkokia bakhanalija)
Namų bandžiau ieškoti kažkur tarp „Opium“ ir „Sattos“ – abiejuose taškuose spėjau pabūti po du kartus, bet pirmajame vis nesirinko bendraminčiai, o antrajame tų bendraminčių buvo šiek tiek per daug – vėl tas pats „Jaltoje“ įsijungęs sindromas.
Beje, abiejų klubų durininkai kažkaip juokingai įleidinėjo – „Opium“ mergina pranešė, kad įėjimas mokamas, o kai traukiau piniginę, garsiai pagalvojo, kad gal esu sąraše? „Gal“, - atsakiau, tada ji paklausė mano vardo, o jį išgirdusi nusprendė, kad turbūt sąraše esu. Pati tokio fakto negaliu patvirtinti, bet nemokama apyrankė dar niekam nepamaišė. „Sattoje“ gi pirmasis dialogo sakinys buvo toks pats, tada vėl dvejonė, gal esu įrašyta, bet mokesčio išvengti nepavyko. Ir gerai – mokėti visada yra už ką, bent jau už vieną juokingą ar gerą nutikimą per vakarą.
„Mother Eleganza“ pirmą savo pristatymo vakarėlį pavasariop rengė (tiksliau, jaukė) „Daiktų viešbutyje“ – tada man labiausiai patiko metalinis kryžius ir komplimentus dalinęs Kunigaikštis. „Sattoje“ vizualaus indėlio buvo dar daugiau – pasikeitę grindų lygiai, sienų spalvos ir kiti grafiniai nuotykiai. Buvo klumpama, griūnama į glėbius, stojamasi, dainuojama ir šokama. Ir pagal Stravinską, ir pagal Shidlą. Dar buvo paišoma ant rankų – ne visai „sleevai“, bet aptakios tatuiruotės puošė ne vieną.
„Opium“ gi gimimo vakarui priėmė disco-ne-disco ciklą „Ballet“. Net pagailo rusaitės Sandros, į Vilnių atskridusios iš Maskvos – jai seto pradžios teko laukti ilgai, bet ir kenčiant iki kažkada po dviejų tų klausytojų taip ir neatsirado. Keista – visada maniau, kad mergina už pulto yra gana svarus vakarėlio sėkmės garantas. Juolab kad Sandra ten stovi ne šiaip sau. Na, bent jau Vilnius ir Trakai jai patiko. O vienam iš baletmeisterių Synthsoulsizer patiko ir pats, nors ir tuštokas, renginys - gali ir kitiems, tiesiog negirdėjau. Kad pačiam būtų gerai, irgi labai svarbu.
Sekmadienio vakarą tas tuštumo ir nebesudominimo faktas buvo lengvai apsvarstytas. Labai tikslių išvadų neprieita, bet tai, kad David Guetta parduoda kelis tūkstančius bilietų, o John Digweed prirenka pilną „Pacha“, sufleruoja, kad pinigų žmonės turi. Kai pernai vienu metu daugelis smarkiai neturėjo, lyg buvo atgiję ir nuoširdūs tik vietinių grojimai per visą naktį. O dabar ir vėl... Belieka žaisti dideliais vardais?
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS