1-800-DAINAD : POSĖDIS

Žygį, visą sergantį, jo palėpėje aplankiau iškart po klipo „Nelieskit mėlynojo gaublio“ premjeros „Skalvijoje“. Buvo pati žiemos pabaiga, pokalbis vyniojosi kažkaip siurrealiai – gal dėl Mesijaus temperatūros, gal dėl asmenybės. Visiškai priartėjus „Paskutinio repo albumo“ premjerai (šį penktadienį!) metas viską paviešinti.

Kiekvienas susitikimas su Žilvinu Noruišiu galėtų virsti straipsniu. Ką čia susitikimas – internetu esame tiek pribendravę su scena ir muzika susijusiais reikalais, kad knygą galėtume leisti. Tai pašnekovas, turintis ką pasakyti daugeliu temų, ir sako tai vaizdžiai bei plačiai.

Penktadienį jo muzika nutvieks vieną keturių Kauno festivalio „Insanitus“ erdvių. Phon.O šiandien siejamas su „Modeselektor“ kompanija „50Weapons“ (čia pavasarį išleido albumą „Black Boulder“), bet nevertėtų pamiršti, kad šis vokietis stovėjo prie Apparat ir T. Raumschmiere leidyklos „Shitkatapult“ ištakų ir šiaip Berlyne gyvena jau 15 metų, tad muzikinis jo bagažas – erdvus ir labai elektroniškai įvairus.

Praėjusį ketvirtadienį „Facebook“ pasibeldė daugiau ryšių turintis kolega Ramūnas Zilnys ir draugiškai informavo, kad štai jau savaitę Vilniuje laiką leidžia Marshall Jefferson, ir niekam tai neįdomu! Tuomet prisiminiau puse ausies tokį gandą jau girdėjusi, ir iškart pakračiau savo telefonų knygutę.

Mano diskotekų kalendorių pasklaidantys skaitytojai jau turėtų būti įsidėmėję pavadinimą „Agharta“. Tai – itin aktyvūs gana plataus spektro muzikos – labiau pogrindžio, nei fasadinės – skleidėjai. Pati pastebėjau „Agharta“ ir idėjinį projekto vadą Arma prieš dvejus metus, kai vyko pirmasis šaltos muzikos festivalis „Speigas“.

Balandį į mano pašto dėžutę pirmą kartą atskrido laiškas nuo Stepan Bitus. Tuomet pirmą kartą apie šį muzikos aktyvistą iš Baltarusijos ir sužinojau. Jis prašė paskleisti žinią apie savo tautiečių muzikantų naktį „Minskas Deep“. Taip užsimezgė kol kas tik internetinė mūsų pažintis. Ėmiau vis dažniau Stepaną pastebėti miesto vakarėlių kalendoriuose – tai „Studio 9“, tai dar kur nors, grojantį kartu su man neblogai pažįstamais personažais. Todėl išgirdusi apie būsimą jo projekto „Monsoon Season“ plokštelę Niujorko leidykloje „Deep & Disco“ nusprendžiau imti ir išsiaiškinti, ką šis ponas veikia Lietuvoje ir ką sako jo muzika.

Kas gi kitas, jei ne jis, labiausiai tinka į rubriką „Posėdis“? Kas bent kartą buvo susėdęs su Nerijumi, „min_for“ nariu, „Minimal.lt“ dvasiniu guru ir vienu iš festivalio „Sūpynės“ titanų, žino, apie ką aš. Juk jokia paslaptis, kad Shn reiškia ne ką kita, o „šnekius“. Pažįstu jį kokie septyneri metai, ir niekada nebuvo kitaip.

Posėdžio antraštėje išdaviau tai, ką pati sužinojau tik trikampio ryšio Vilnius-Odensė-Golvėjus, arba Daina-Darius-Paralade, pabaigoje! Bet „Baltijos Elektronikoje“ Ramūnas Zilnys juk pastebėjo, kad karštoms smulkmenoms būtent antraštėse ir vieta. Konferencijoje lankėsi ir „Silence Radio“, „Inner Soul Rhythm“, „Mix Subo“ ir kitais lietuviškais kanalais pažįstamas Darius, šiam sklaida nenusileidžiančio Ramūno – toks Paralade žemietiškas vardas – Lietuvoje kol kas nesutiksim. Bet kažkada tas laikas tikrai ateis.

Taip, jis kietas didžėjus, prodiuseris ir remiksuotojas, bet tai apie britą Ewan Pearson, jaukiai gyvenantį Berlyne, mes jau žinome. Antrosios naktinio gyvenimo ir elektroninės muzikos konferencijos svečias į Vilnių pakviestas, manau, neatsitiktinai – padiskutuoti jis mėgsta, ir tikrai turi ką pasakyti. Tiek iš praktinės, tiek iš teorinės pusės. Ir yra apkeliavęs ne vieną panašaus tipo renginį, konferenciją ar akademiją. Apie šią patirtį ir nusprendžiau pasikalbėti telefonu. Gal įtikins kokį vieną kitą skeptiką?

Skeptikams gal pasirodys kiek juokingas faktas, kad interviu iš laidos vedėjo ima antroji laidos vedėja. Visgi „Mix Sube“ esu tik mažąją laidos istorijos dalį, daug ko apie pačią pradžią, o ir eigą nežinau, o ir sprendimą spausti „stop“ Loranas Vaitkus priėmė vienas.

Kad vakarėlis susideda ne vien iš atlikėjo ir jo gerbėjų, man jau seniai aišku. Kol nepradėjau kalbinti apsaugininkų ir barmenų (o planuoju), prie arbatos paposėdžiauti pasikviečiau vizualinės renginių pusės meistrę, paprasčiau (sąlyginai) vadinamą videomenininke – Eglę Suckmafinger. Net įdomiau yra tai, kad šiuo metu Eglė koncentruojasi į darbą teatre, o ne diskotekose. Vadinasi, į gana masyvų savo kūrybinį etapą jau gali pažiūrėti iš toliau.

Nė žodžio apie techno ir house, nė žodžio apie Berlyną, klubai paliesti tik tam tikru kampu. Išties netipiškas interviu su didžėjumi, kurio vardas šiemet „Sūpynių“ belaukiant linksniuojamas dažniausiai. Jay Haze nėra tipiškas atlikėjas, tad kitas klausimų kampas ir vis tiek netikėti jo atsakymai nėra laužti iš piršto. Skaitinys apie geresnį gyvenimą ir meilę. Tinkamas turint omenyje, kad festivalis Pakretuonėje, kuriame meilės tikrai netruks, iššaus jau kitą savaitgalį. Aišku, turim ir ką įsijungti fonui.

Kol kas tik internetinis mano pažįstamas iš Londono Tomas Pečkys užsiima tuo, kam man vis dar trūksta laiko, įkvėpimo ar tiesiog pasiryžimo. Per trisdešimtmetį perkopęs buvęs klaipėdietis, sąžiningas reiveris, mokyklą baigęs drauge su Mindaugėliu, mokslinio tyrimo lauku pasirinko Lietuvos naktinio gyvenimo istoriją.

Visai neseniai „Love In Slow Motion“ gimtadienį atšventė su Sankt Peterburgo gyventojais „D-Pulse“. Lietuvoje svečiavosi pusė projekto narių, ir tam tikra prasme tai buvo įžanga į tai, ką pristato žemiau esantis pokalbis. Gegužės 13-ąją Vilniuje koncertą trinktels maskviečių trio „Tesla Boy“.

Kai aš, neseniai atsikrausčiusi į Vilnių, maždaug prieš devynerius ar aštuonerius metus eidavau į repo tūsus „Aktorių namuose“, Vaiperis ten dažnai stverdavo mikrofoną ir atlikdavo MC pareigas. Kažkada kartu vykom į RZA koncertą Rygoje! Vėliau, mane jau pavergus kitiems ritmams, kiek netikėtai susidūrėm vienoje darbovietėje – toje pačioje reklamos agentūroje kūrėme tekstus. Ir man tikrai nebeužtenka suskaičiuoti rankos pirštų visoms Vitalijaus veikloms, kurias jis spėja sugalvoti, suorganizuoti ir įgyvendinti. MC, didžėjus, prodiuseris, A&R vadybininkas – viskas įdomu ir turi atgarsį. „Despotin‘ Beat Club“ vedėjas, beje, radijo eteryje pirmiausia ėmė interviu iš manęs. Tai buvo prieš kelerius metus, dabar keršiju!

Iš turbūt ketvirto per pastaruosius keletą metų karto pagaliau pavyko produktyviai pasėdėti su Vidžiu. Ne paslaptis, kad dažnai su „Silence“ tėčiu dirbam ranka rankon, o ir požiūriai bei skoniai sutampa daugeliu atvejų, ir šiaip tai vienas nedaugelio žmonių, į kurį galiu kreiptis tėviško patarimo. Ir visgi tikiu, kad turėdama progą paklausti giliau nei kiti kartu objektyviai galiu vertinti Vidžio kaip didžėjaus bei atlikėjo svorį lietuviškoje scenoje. Be to, žodis „lietuviškas“ jau kuris laikas nieko neapibrėžia – mano pašnekovas su kolega Mario tai čia, tai Stambule, tai Rygoje, tai Londone. Bet ir Vilniaus neapleidžia.

Jau ne kartą esu minėjusi praėjusią vasarą įvykusį parytinį-festivalinį nušvitimą, kuomet vėl supratau, kad drum’n’bass yra nuostabus garsas. Ir kad šiandien jis yra kitoks. Pirmasis to kaltininkas buvo S13, vėliau „Satta Outside“ giliai smeigė Intakz. Daro tai iki šiol – pastaruoju metu praktiškai nė vieną savaitgalį neapsieinu be jo DJ setų, ir, manau, tai akivaizdu iš mano rašinių. Metų atradimas? Savotiškas. Ir ne tik diskotekinis.

Vytį pažįstu šimtą metų. Kažkada susidūrėm #ryralio kanale mirke – jis buvo įkūrėjas, aš – gerbėja, susitikom myte, ėmėm bendrauti. Tada kartu pagrojom „Cafe de Paris“, nes aš viena bijojau. Dabar jis groja daug geriau už mane, tiesa, daug mažiau dizaineriauja, nei kadaise.

Debiutuojančioje mano blogo skiltyje „Susėsta“ – pirmasis interviu. Iššauktas naujo Golden Parazyth singlo „Shelter“ fakto, bet iš tiesų, kaip man įprasta, apie daug daugiau dalykų ir nuotykių.