http://us7.campaign-archive2.com/home/?u=c8e9efc995575f3c8eed92d3f&id=80239bdcb3
Kas nutiko Kongresų rūmuose?
Per dvi dienas apie nutikimą, susijusį su WARP, prikalbėta tikrai daug. Nuomonę drįso reikšti daugelis ten buvusių - nuo ekspertų iki snobų. Iki ekspertės man toloka, o snobiškumu, tikiu, taip ir neišmoksiu užsikrėsti. Taigi žavėjausi kaip eilinė, visai mylinti muziką.
Žavėjausi, nes man patiko. Galbūt neklausyčiau koncerto įrašo namie (nes ir taip nebespėju gilintis į elektronikos potvynį) ar nuvykusi į Londoną nepirkčiau bilieto į "London Sinfonietta" pasirodymą (nes tikrai eičiau į "Fabric"). Bet tai buvo kitaip, atliekama kitų ir dar kitoje vietoje, dėl to bent jau įdomu. Man įprastas elektronikos santykis su džiazu ar kitais klasikiniais stiliais yra kitoks - elektronika tampa pagrindu, virš kurio sluoksniuojasi smuikai, fleitos ir kiti "kultūringi" instrumentai. O štai londoniečiai apskritai spjovė į kompiuterį (išskyrus Mirą Calix) - elektronikos kompozicijos buvo atliekamos iš pirmo žvilgsnio nepritaikytais tam simfoninio orkestro įrankiais.
Kitiems apsilankiusiems, girdėjau, nepatiko dėl to, kad "sugadino gerą muziką", "neatidirbę", "blogi video" ir dar dėl krūvos priežasčių. Ach, manau, subjektyvu juk visa tai ir nuomonės visos subjektyvios.
Vaizdo projekcijos man pasirodė visai mielos, nes per daug netrukdė klausyti ir pažinti naujai patiektos muzikos, o tokie momentai kaip besiskleidžianti "Kristaus kančia" (jei tai tikrai buvo tas augalas) per Aphexą, pojūtį tik sustiprino. "Geroji" muzika sugadinta taip pat neatrodė. Anaiptol - jaučiau keistą kultūrinį virpesį viduje, kad štai mano akyse ir ausyse tai, kas prieš labai trumpą laiko tarpą buvo žinoma tik mažam ratui žmonių, ima ir virsta klasika! Viskas gerokai minkščiau, "elektrinis" pradas tarsi porolonu apkamšytas. Čia aš apie "Boards of Canada", Aphex Twin ir Squarepusher. O Mira Calix irgi labai pradžiugino savo svirpliais - gaila, kita jos talento puse įsitikinti tąvakar nebeturėjau jėgų.
O aplinka tikrai įpareigoja... karščiausiose vietose net norėdavau, na, kaip įprastam man renginy, šokti nuo kėdės, imt ploti ar rėkti, bet apsidairydavau ir pamatydavau, kad visai ne laikas tam. Tuo labiau kad ceremonijai vadovavo ne koks ten didžėjūkštis, o charizmatiškas dirigentas F. Ollu - visiems iš jo publikos valdymo meno pasimokyti derėtų... Štai, atrodo, kūrinys jau baigiasi, metas ploti, bet niekas net nevirpteli, kol maestro rankos nenuleidžia. Žavinga.
O ir ne vieta. Cha, turbūt Kongresų rūmai dar niekad tiek džinsų vienoj vietoj nematė. O jų savininkų priėjo iš visur - visų purvinų ir blizgančių klubų, pigių ir prabangių kavinių, įvairialypių DJ komandų ir aukštųjų mokyklų. Nenusiskriaudė ir kultūros mecenatai beigi rimtosios muzikos gerbėjai - tiesa, po pertraukos su labai jau gąsdinančiais klipais džinsai jau daug didesniu santykiu prieš kostiumus pirmavo.
Nutilus paskutiniems akordams jaučiausi lengvai pakeista. Ar praturtinta, nežinau - bet gavusi daugiau, nei pasiimu iš diskžokėjų kiekvieną penktadienį. Sakyčiau, gaila, kad buvo ir rimtai nusivylusių - bet kiekvienam savo. Bent jau džiugu, kad afterparty "Gravity" abejingų nepaliko.
Einu į penktadienį...
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS